Būna grožinės literatūros kūrinių, kurie romano herojaus
pramintais keliais įkvepia išekliauti minias. Tačiau ar galima tikėtis įkvėpimo
keliauti iš geros, bet visai ne nuotaikingos knygos? Na tarkim, jei niūrus
knygos herojus išskirtinės vietovės turistines atrakcijas aprašo kandžiai ir
sarkastiškai, tačiau išskirtinai taikliai – lyg aštriu nihilisto skalpeliu
mėsinėtų rožinį ponį. Kaip tik taip galima apibūdinti Michel‘io Houellebecq‘o
novelę „Lansarotė“ (Tyto Alba, 2005).
Nesate girdėję apie garsiausią šiuolaikinį prancūzų
rašytoją? Ką gi, akivaizdu, kad dar turės praeiti vienas kitas šimtas metų, kol
sėkmingiausią gyvą prancūzų rašytoją žmonės pažinos taip pat gerai, kaip jo vyresnius
kolegas Viktorą Hugo ir Aleksandrą Diumą. 2010 m. išleistas M. Houellebecq‘o
romanas „Žemėlapis ir teritorija“ (La Carte et le Territoire) laimėjo
prestižiškiausią Prancūzijoje literatūrinį apdovanojimą – Prix Goncourt.
Rašytoją garsina ne tik jo literatūrinis talentas, bet ir prieštaringa
asmenybė. M. Houellebecq‘o pavardę lydi tokie epitetai, kaip: nihilistas,
mizantropas, šiuolaikinės visuomenės kritikas, antimusulmonas ir taip toliau. Į
atostogų lagaminą įsimesta „Lansarotė“ tegul tampa pretekstu intriguojančiai
pažinčiai su šiuo prancūzų literatūros blogiuku. Negąsdinanti kūrinio apimtis,
turistinė tematika, triaukštis sarkazmas ir gilesni prasmės klodai – per keletą
saulės vonių seansų pakulturingėsite visu pustoniu.
Antituristinis vadovas
Paraidiniu-aprašomuoju metodu paprasčiausia būtų pasakyti,
kad „Lansarotėje“ kalbama apie turizmą, europiečių poilsiavimo ypatumus bei
apie „viskas įskaičiuota“ atostogas Lansarotės saloje. M. Houellebecq novelėje pirmuoju asmeniu
pasakoja apie savo motyvus išsirenkant atostogų kelialapį ir apie pačią
poilsiavimo patirtį. Nors daugelis novelės herojaus pastebėjimų apie turizmą ir
turistus ypatingai taiklūs ir tikslūs, vis tik šį kūrinį korektiškiau būtų
vadinti anti-turistiniu literatūriniu vadovu.
Stebėti ir niekuo nesistebėti
Novelė „Lanzarote“ Prancūzijoje pasirodė 2003 m., kuomet tik
radosi privačios internetinės raštijos žanras, kalbininkų vadinamas asmeniniais
tinklaraščiais. Didesnė „Lansarotės“ dalis skaitosi kaip ilgas asmeninio
tinklaraščio įrašas. Autorius pasakoja, kaip
1999 m. (knygoje iš(si)aiškinama, kad matematiškai tiksliau būtų sakyti
metai prieš tūkstantmečių sandūrą), iš niauraus Paryžiaus pasprunka į „kur
nors, kur šilta“. Herojus, žiūrinėdamas kelionių lankstinukus, svajones pardavinėjančiai
turistinės firmos darbuotojai išsako vos keletą sąlygų – kelionės biudžetas yra
ribotas ir primygtinis nenoras vykti į musulmonišką šalį. Štai taip buitiškai
atsainiai įsigyjama savaitė atostogų Lansarotėje – saloje, apie kurios
egzistavimą pasakotojas lig tol net neįtarė. Taip pat atsainiai vyksta ir
atostogavimo procesas.
Netikėta, bet tekstas apie tai, kaip autoriaus stumia
atostogų dienas nelabai ką veikdamas ir nelabai kuo domėdamasis, skaitosi
sklandžiai. Lyrinis „aš“ daugiau papasakoja ne apie salą ir jos gyventojus, bet
apie jos turistus. Herojaus paniurzgėjimuose lyg žemčiūgai sužiba visa eilė
politiškai nekorektiškų stereotipinių pastebėjimų apie Europos tautų
atostogavimo ypatumus. Tiesa, jei pažįstamiems ir nepažįstamiems pabrėžtinai atviraujate,
kad niekada neskaitote Užkalnio (kaip diena aišku, aš irgi Užkalnio
neskaitau!), pastebėjimai apie anglų kolonijinus atostogavimo įpročius, norvegų
vidinę laisvę maudytis sausį ar masinių ekskursijų nykumą greičiausiai
pasirodys labiau politiškai nekorektiški nei juokingi.
Apie salą
Apie Lansarotės salą autorius pasakoja be didelio
entuziazmo. Knygos herojų nelabai sužavi išskirtinis kraštovaizdis, primenantis
Mėnulio (ar Marso – nelygu kelionių agentūra) paviršių. Vietos gyventojai,
įvardijami bendriniu „čiabuvių“ terminu, taip pat apibūdinami, kaip nuobodūs,
sėslūs ir pakankamai nenuovokūs žmonės. Jie tokie pat nejautrūs aplinkos
grožiui kaip ir visi kiti „čiabuviai“ – tik kai turistai vietos gyventojams
parodo gamtovaizdžių grožį, pastarieji vis tik sugeba jį įžvelgti, puoselėti
bei panaudoti komercinėms ekskursijoms.
Novelės herojus per pirmą atostogų dieną sudalyvauja
dviejose iš trijų viešbučio siūlomų ekskursijų – apžiūri Kaktusų sodą ir
Timanfijos nacionalinį parką. Abi vietas kelionių agentūros mini, kaip
nepakartojamas ir tikrai dėmesio vertas turistines atrakcijas. M.
Houellebecq‘ui kaktusai, švelniai tariant, neatrodo, kaip gražiausios žemės
gėlės. Timfanijos nacionaliniame parke herojų labiau sudomino vokiečių
lesbiečių pora, nei gamtovaizdis.
Kelias dienas iš tolo autoriaus stebima merginų pora išpildo
ir viršija stereotipinius lūkesčius – vokietaitės entuziastingai sutinka idėją
keliauti į nuošalų paplūdimį, kur nusimetusios liemenėles skuba į vandenį. Po
maudynių tarp merginų ir pasakotojo užsimezga artimesnis kontaktas. Čia
baigiasi anti-turistinis tinklaraščio įrašas ir prasideda grožinės literatūros
kūrinys.
Išvados ir rekomendacija
Vis tik novelėje pasakojama ne apie atostogas Lansarotėje, o
apie draskančią vidinę tuštumą, pasyvų laiko tempimą iki paskutinio teismo bei
visiškai neefektyvų vienišumo metastazių gydymą atsitiktiniais lytiniais
santykiais (ar tiksliau, tiesiog lytiniu dirginimu). Priimtiną turizmui
vulkaninė sala M. Houellebecq‘o novelėje tampa pasaulio po pasaulio pabaigos
materializacija. Perskaičiuos kūrinį
paaiškėja, kad Lansarotėje gražu, šilta, bet tuščia ir negyva, čia dirbtinai
kuriamos pramogos. Tvarkingo fasado ir vidinės tuštumos kontrastas atitinka ir
herojaus sielos būvį. Novelė gali įkvėpti aplankyti Lansarotę tiek pat, kiek F.
Kafkos „Procesas“ – įsidarbinti teismo sekretoriumi. Nelabai nustebau, kad
Lansarotės turizmo centro darbuotoja Beatriz Acuna prisipažino negirdėjusi, jog
kas nors būtų atvykęs į salą dėl to, kad perskaitė M. Houellebecq‘o novelę.
Kita vertus, kūrinys dar kartą primena, kad mizantropiškas vidinis demonas
ėdrus padaras – pasičepsėdamas gali suėsti atostogas net nuostabiausioje
vietoje. Ir tikrai ne Kanarų problema, kad nihilistai niekada neatostogauja.
M. Houellebecq’as pastaruoju metu yra užsiėmęs žurnalistų
vengimu, ypač iš tų šalių, kuriose jau išleisti jo naujausio romano
„Soumission“ („Pasidavimas“) vertimai. Dažniausiai reporteriams tenka su
ekscentrišku rašytoju pusmetį derinti interviu laiką, tam kad paklaustų, ką šis
galvoja apie musulmonus, o prancūzų literatūros žvaigždė padvejojęs
prisipažintų – „nieko negalvoju“. Arba tiesiog nepasirodytų sutartu laiku.
Taigi, kaip jau supratote, ir Small Planet žurnalistei susisiekti su iškiliuoju
autoriumi nepavyko, bet į rūpimus klausimus mielai sutiko atsakyti „Lansarotę“
išvertusi Danute Chauveau.
Interviu su knygos vertėja Danute Chauveau
Tai knyga, kurią reikėtų perskaityti tiek tiems, kurie save
laiko „išprususiais“, tiek tiems, kurie bendrai vertina drąsų literatūrinį
žodį.
- Houellebeqc‘o
knygų veikėjų tikrai nepavadinsi džentelmenais ir šneka jie toli gražu ne
literatūrine kalba, ar tai tampa iššūkiu vertėjui? O gal kaip tik paprasčiau
versti tokią buitinę-slenginę herojų kalbėseną ir galvoseną?
- Michel'io
Houellebecq'o knygos veikėjai savo kalba mėgsta provokuoti, išmušti jautresnę
sielą iš pusiausvyros, daugelio jų žodžiai skamba iššaukiančiai, o gal net
nusikaltėliškai. Vis dėlto, nemanyčiau, jog šio kūrinio veikėjų kalbėsena ar
galvosena yra iššūkis vertėjui. Tai, greičiau, iššūkis snobiškajai visuomenei,
autoriaus noras per savo veikėjus išreikšti tai, kas kelia siaubą
„rafinuotajai“ publikai. Kita vertus, be abejo, versti tokią literatūrą, beje,
kaip ir bet kurią kitą, reikalinga tam tikra patirtis.
- Vienoje
recenzijoje teko skaityti, kad šis kūrinys skirtas paeerzinti prancūzų
intelektualus (tikriausiai panašiai galima pasakyti mažne apie visus M.
Houellebecq'o kūrinius). Ar M. Houellebecq‘o ironija yra universali, o kokių
epizodų pilnaverčiam supratimui reikia intelektualinio bagažo ir/arba būti
gimusiam Prancūzijoje? Pavyzdžiui, pasakotojo bičiulis keistuolis belgas Rudis
gana sklandžiai įsipaišo į Prancūzų tautosakoje piešiamą pakvaišusių belgų
kolektyvinį portretą.
- Ši
knyga – tai trumpas pasakojimas žmogaus, kuris, ūmai sumetęs, kad naujametis
vakaras jam nieko gera nežada, patariamas kelionių agentūros darbuotojos
nusprendžia nuvykti atostogoms į Lansarotę ir ten sutikti Naujuosius metus.
Šioje saloje jis susipažįsta su depresyviu belgų policininku ir vokietaičių
lesbiečių pora. Šiame pasakojime galima įžvelgti visa tai, kas ir sudaro M.
Houellebecq'o stilių: gal kiek slogų, o svarbiausia – ironišką, besityčiojantį
iš savo amžininkų įpročių bei dvidešimtojo šimtmečio pabaigos aktualijų. M.
Houellebecq'as – tai vienas labiausiai skaitomų ir komentuojamų šiuolaikinių
autorių už Prancūzijos ribų, taigi, tam, kad pripažintume neginčijamą šio
rašytojo talentą, nebūtina būti gimusiam Prancūzijoje. Beje, skaitantysis
Michel'io Houellebecq'o kūrinius turėtų būti laisvos dvasios bei atviro proto
žmogus, nesukaustytas išankstinio nusistatymo bei pagiežos, ir visiškai nėra
būtina turėti „intelektualinį bagažą“ norint suprasti bei įvertinti šį bei
kitus rašytojo kūrinius. Autorius savo paskojime akivaizdžiai šaiposi iš
keistuolio belgo Rudžio, tačiau tai daro visiškai nepiktai ir netgi pagarbiai
ir nė kiek jo nesmerkdamas: juk visi mes linkę patraukti per dantį artimiausią
savo kaimyną...
- Knygoje
pasakojama apie atostogas, tačiau ar „Lansarotę“ būtų galima įvardinti, kaip
itin patrauklų atostogų skaitinį. Kokiam žmogui vis tik drįstumėte pasiūlyti
šią knygą įsimesti į lagaminą?
- Mano
nuomone, M. Houelbecq'as yra pats genialiausias šiuolaikinių prancūzų rašytojų.
Jo pasakojimas „Lansarotė“ – savitas savo sausa ir kiek niūria kalba kaip ir
pati to paties pavadinimo Ispanijos sala. Šis pasakojimas – tai kelionės
įspūdžiai, verčiantys susimąstyti apie žmogiškąją tuštybę, žvilgtelėti į ją
kitu kampu. Tai knyga, kurią reikėtų perskaityti tiek tiems, kurie save laiko
„išprususiais“, tiek tiems, kurie bendrai vertina drąsų literatūrinį žodį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą