SWAP. Kalėdos įsisiūbuoja. Mažumėlę papildyta

Vis bandau užrašyti kokį didelį ir gražų įvadinį sakinį, bet vis nesigauna tiek gražus ir tiek didelis, kiek reikėtų. Tai paaiškinsiu viską savais žodžiais, net jeigu jie ir kiek per maži..

Nelabai ir stengiausi nutylėti, kad šiais metais iš Kalėdų senelio užsiprašydami dovanų per daug nepasikuklinome. Dovanos laukiame tokios didelės, kad jau buvau išsigandusi, jog namie nebeliks vietos ir pačioms Kalėdoms. Bet Ilonos bumbulas sujudino ramius vandenis ir stojo meduoliai, šližikai, kankorėžiai ir visi kiti kalėdiniai gėriai į savo vietas. O prieš keletą dienų nušvito metų išmintis – nėra dar nutikę tokio vaiko, kuris sutrukdytų Kalėdoms. Vat ir mūsiškis Nykštukas, pasirodo, dar pats nosies neiškišęs į kalėdinį pasaulį jau lyg magnetukas į namus traukia šilumą, jaukumą ir kitą kalėdinį gėrį.

SWAP. Kai namo pareina Kalėdos

Šeštadienį pūškavau po namus pabrėžtinai pilvota ir kažkiek peršalus (aš irgi taip sakau – reikėjo šilčiau apsirengti prieš einant į feisbuką po snieguotą-speiguotą tėvynę pasižvalgyti), tai dėl šio tai dėl to pasirūpindama, nes dulkių valymui trūko artais greitesnių apsukų, artais politinės valios. Galiausiai apsisprendžiau kuriuo klausimu šią dieną atsakingiausiai pasirūpinti. Taigis susitelkiau ties rūpesčiu "o kaip bus šiemet su Kalėdom??". Ar atras jos mūsų duris jokių kalėdiniu gražgrožiu nepažymėtas? Ar nepražiopsosiu jų pro šalį važiuojančių, bebudėdama, kada mūsų Nykštukas pasiprašys į kalėdinę šventę? Ar šiuose metuose dar rasis vietos, laiko  ir politinės valios kalėdiniams skoniams, spalvoms, dovanoms ir kitam gėriui? Va kiek visokių rimtų klausimų galima apsvarstyti, kai rodos sveikatos tik papuškavimui beužtenka.

Ir taip visaip atsakingai besirūpinant kaip čia dabar viskas bus ar nebus, net nepasibeldusios namo parėjo Kalėdos. Vat taip tiesiog ėmė ir atėjo. Ir teko skubos tvarka susipakuoti visus savo neatsakingus pagodojimus. O tada, nusiplauti rankas ir imtis Kalėdų išpakavimo.

Iš kito Prancūzijos galo atkeliavusi dėžutė atsivėrė lietuviškai-kalėdiškai baltu vaizdeliu. O kad būtų dar namiškiau-lietuviškiau-kalėdiškiau visas geras buvo nubarstytas saldainiais iš gimtojo Saulės miesto. Kasant giliau išlindo dvi mielos širdužės. O tada jau neištvėręs išsiropštė visas iš puikumo apvalus  kalėdinis burbulas. Ir nors iš pirmo žvilgsnio pasirodė ir už mane labiau pasipūtęs, bet tik paėmus į rankas įsitaisė lyg švelnus katinukas. Nesu rankose turėjusi šiltesnio-malonesnio molinio dalyko. Sakyčiau, visapusiškai meilus kalėdinis burbulas.

labai atsiprašau Ilonos, kad tokį dailų jos darbą tik šitaip tesugebėjau nufotografuoti..
tarkim, kad čia vis per tuos neišsisemiančius žieminius lietus..

širdelės natūroje irgi smarkiai mielesnės, nei nuotraukoje

Einu organizuot kokio kalėdinio kampo, kad šitam gražuoliui būtų kur visu savo gražumu dainuoti apie Kalėdas, kurios niekada nepraeina pro šalį.

out of topic - mūsų ryžas greit sumojo, kad pakavimo popierius prie jo asmeniškai  derintas ir būtent jam siųstas

Ačiū, Ilonai, už į mano namus palydėtas Kalėdas, dūšią sušildžiusias ir namus puošiančias dovanas. Ačiū Daivai, kad jau antrus metus priima į kalėdines roges.

Čia praėjo Angelina Joly, Bradas Pitas ir keli jų vaikai. O mes, jaučiu, neeisim

asociatyvi nuotrauka. asocijuojasi su žydra jūra

Kažkurią dieną buvome ekskursijoje. Tokioje visai nebanalioje. Galima būtų glamūriškai pavadinti „Angelinos Joly pėdomis“, buitiškesnis variantas būtų „Kur Nicoje privačia tvarka dalinami vaikai“. Pasirodo putliausių lūpų moteris vaikų gavo būtent Nicoje ir būtent Lenvalio ligoninėje. Ligoninės ėjome pažiūrėti nebūtinai vien iš atsidėjimo gražiausiai iš gražiausiųjų. Juolab, iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad nei prie vienos gimdyklos, nei prie vienos palatos nėra prikalta lentelės „Čia praėjo Angelina, Bradas ir keli jų vaikai“.

Taip jau nutiko, kad netyčiom sužinojau, kad mano gydytoja dirba šioje ligoninėje ir jeigu nieko gyvenime nekeisčiau, tai vaiką tektų atsiimti būtent šioje ligoninėje. Gydytoja, taip sakant, ne iš plepiųjų, tai apie šitos paslaugos sąlygas ir kaštus burnos neaušino pakol patys neparodėme susidomėjimo vaikų atsiėmimo Nicoje protokolu. O kai jau prakalbinome, gydytoja labai nuosekliai kartojo, kad Lenvalis, palyginus su publik vaikų atsiėmimo namais, yra kaip penkių žvaigždučių viešbutis ir dviejų žvaigždučių viešbutis (o rūgštelėjusi veido išraiška atitarė – iš tikro, tai tiesiog nešvarus hostelis). Beje, lyginamosios šen bent ten Nicoje gimdžiusių moterų pasipasakojimų analizės išvados prastai koreliavo su gydytojos prielaidomis.

Tende – ir Prancūzijoje gali būti smagu. Ypač jeigu tai buvusi Italija

Tendė yra toks prancūziškas kalnų miestelis, už virš kurio ilgas ir svarbus tunelis išveža į itališką Alpių pusę. Ta proga Tendę iš matymo jau žinojome, bet artimiau nebuvome susipažinę – vis atidėdavome tam stebuklingam laikui, kai čia atvažiuosime Stebuklų traukiniu. Beje, ne taip seniai Tendė buvo itališkas miestelis. Išsyk po karo tendiškiai pagalvojo pagalvojo, pabalsavo ir prisijungė prie Prancūzijos. 1947 m. 91,49 % referendume balsavusių tendiškių pasiprašė į Prancūziją. Ir po šiai dienai, kaip supratau, nė kiek nesigaili. Kaip mums paaiškino madam Marija - tuo metu artaip artaip dauguma miestelėnų gyveno ir dirbo Prancūzijoje (priminsiu, kad Italija kaip ir šiandien, taip ir tada buvo už aukšto kalno ir ilgo tamsaus tunelio).

triūsykų nepridžiauta, bet vistiek nelabai prancūziškai atrodo

Miestelis labai gerai subalansuotos apimties – yra vietos visokiems buitiniams-maistiniams fasiličiams (ale bulkinė, mėsinė, sūrinė ir pan.), bet per dieną liuosiai išvaikščiojamas. Aišku, jeigu vaikščiosite ne ispaniškuoju būdu, kai stabtelėjimas pasitarti į kurią pusę sukti išvirsta į nestruktūruotą diskusiją apie „life, universe, everything“. Kelionės atradimas – žmonės iš Irano irgi yra visai neblogai įvaldę ispaniškąjį vaikščiojimą.

Stebuklų traukinys

Štai ir nukautas dar vienas punktas iš „būtinai, kol čia esam..“ sąrašo. Vėl miestelis įsitaisęs ant kalno, kurio kitoje pusėje yra Toji šalis (jaučiu kitą savaitgalį jau neatlaikysime ir atidėję visus sąrašus tiesiog patrauksime į Tąją šalį kavos, picos ir panašiai). Tik tas kalnas šį kartą giliau kalnuose. Jau taip visai kalnuose. O ir pati kelionė buvo kitoniška – važiavome traukiniu. Į traukinį telpa daug daugiau draugų, nei į jarisą, o be to ir pats išbrauktasis punktas buvo „traukiniu nuvažiuoti į Tendę“.

sąvoką "vardinis traukinys" reiktų suprasti pažodžiui

Į Tendę veža ne šiaip tiesiog traukinys, o vardinis traukinys. Jis vadinasi „Train des merveilles“ (ale Stebuklų traukinys). Kaip ir keistas sumanymas stebuklingu išvadinti bėgiais riedantį mechanizmą  – tai kaip tada bevadinti skraidančius kilimus, septynmylius batus ir kitas alternatyvias transporto priemones? Galimos kelios daugiau-mažiau įtikinamos buitinės-etimologinės tų Stebuklų išaiškinimo versijos:

I. traukinys eina stebuklingai gražiu maršrutu – ne kurie interneto turistinės propagandos išminties šaltiniai jį vadina vienu gražiausių Europoje;

II. geležinkelis pats iš savęs yra inžinierinis stebuklas, nes mažne prieš šimtą metų išraitytas kalnais-pakalnėmis, tamsiais tuneliais ir arkuotais tiltais;

III. pavadinimas paimtas nuo suvaikštomu atstumu nuo traukinio trasos esančio taip vadinamo Stebuklų slėnio (vallée des Merveilles).

Beje, visos trys versijos viena kitai nemaišo.

Castelliar – gražu, bet nieko daugiau

Pamažiukais nusiteikinėjame prancūziško sezono uždarymui. Ta proga savaitgaliais pasistengiame padėti varnelę bent ties vienu ant šitos žemės pa(si)žadėtu „kada nors būtinai“ punktu. Sekmadienį ėmėmės Kasteliaro (Castelliar), kuris akis badė kaskart autostrada traukiant į Italijos pusę. Tai buvo paskutinis nepažįstamas punktas trasoje Nica–Italija, kuris kaip akmenukas bate – gyventi kaip ir netrukdė, bet apie save pamiršti irgi neleido.

o jis vis iš aukšto žiūrėdavo į mus išvažiuojančius Italijon

Taigis sėdom ir tyčia išvažiavome į tą paskutinį prancūzišką Italijos prieigų kaimą. Iki miestelio kelis kilometrus teko pavažiuoti pėškomobiliu, nes tie keli kilometrai buvo atiduoti sportinykams.

Lyrinis-sportinis nuvažiavimas į šoną. Žinokite, kažkoks apsėdimas čia su tais visais sportais. Neramios dūšios tie prancūzai, negali nė kiek spakainiai nusėdėti – laksto, plaukia, mina, kopia arba, dar geriau, bėgte kopia ir panašiai. Pas vietos prancūzus pažindinimosi klausimyne po „a ką dirbi?“ eina „o kokį sportą sportuoji“. Kelis kartus pasipažindinus nuoširdžiuoju būdu, išmokome nebegluminti tų vargšų savo asportiškumu. Mat numykus, kad, žinote, aš tai nelabai ką sportuoju, prancūzo akyse stoja toks sumišimas, kad vardan paprasčiausio žmogiškumo ant staigiųjų sukrapštai nors ką nors panašaus į sportavimą: vasarom važiuojam dviračių žygius (paskutinį kart man tai nutiko prieš penkis-šešis metus); mėgstame haikinti (tėvynėje būna pahaikinam penkis ir daugiau plokščių-tiesių kilometrų) ir pan. Mano moralas – va kas nutinka nuo žemės atšokusioms tautoms. Pats bulviakasi, mėšlavėžis ne už kalnų, o ir malkomis jau laikas pasirūpinti, o čia tai tau sveiki vyrai-moterys be jokio apčiuopiamesnio tikslo laksto kalnais-pakalnėm. Ir kur ta europa ritas bėga..

Vat ir tąjį sekamdienį pravažiuojant užmatėme, kad La Turbie (toks trijų gatvių akmeninis kaimalis ant kelio) prieš meriją dalino medalius nuplukusiems lakstytojams. Nežinia po finišo ar prieš startą gatvėje spietėsi dviratininkai. O atvažiavę-atėję į Kasteliarą, radome beišsikvepiantį Kasteliaro triatloną. Pagal užmatytą dalyvių populiacijos žymėjimą, šito penkiolikos trobų kaimo triatloną sulakstė daugiau nei du šimtai neramių dūšių. Beje, uždarant renginį (o taip mes neužsivėlinome išvažiuoti, bet savo kelionės tikslą pasiekėme tuomet, kai sportiškos dūšios jau buvo užlakščiusios savo medalius) nugirdau kvietimą rugsėjo gale pasitriatloninti Bordigieroje, o už mašinų valytuvų buvo prikaišiotą gundymu ateinantį savaitgalį sulakstyti gretimo kaimo triatloną.

Apie velykinę avino kulšį, hormonus ir kitas durnystes

asociatyvi foto. asocijuojasi su per Velykas žydėjusiais apelsinais

Porinant kažką neįtikėtinai banalaus apie Pavasario šventę – Velykas, Gustavas (aha, tas pats krituolis iš Brazilijos) sukluso ir kaip tame anekdote pataisė, kad Velykos, jei ką, tai rudenį (buvo, po teisybei, ir tebėra, toks mano mamos neįveikiamai mėgiamas anekdotas kaip velykaja rodina išvirto į Velykas rudenį). Su ta netikėta rudenine įžvalga, prisiminiau apie tas Velykas, kurios mūsiškiame Žemės pusrutulyje nutiko šį pavasarį.

Man labai reikėjo avinuko kojos. Nu taip gražu: velykos šiltuose kraštuose, mama užsiminė, kad norėtų šito mielo gyvuliuko paragauti ir panašiai. Būtinai reikėjo avinuko kojos – kitaip ne šventė. Mėsinės vitrinos sakė, kad tos gražios šventės proga tos (ex)švelniakailės aviniukų kulšytės kiek suįžūlėjo. Tapo maždaug dvigubai ėdresnės eurams, bet per Velykas mums man eurai iki kelių. Mindžikavau lėtinėje eilėje ir vis krūpčiojau, kad tie prancūziški apžoros prieš mane visų avinukų visų kojyčių neišpirktų. Mano mielas į visą tą eilę žiūrėjo irgi neramiai, bet su viltimi. Rodė man tą banknotą, kuris mus turės penėti per šventes ir dar vieną liesą pošventinę savaitėlę. Visi mes turim mažų silpnybių, nu bet chroniškai negaliu pakęsti, kai žmonės kėsinasi pataupyti velykinių avinukų sąskaita. Tai ką man makaronų su česnakais Velykoms pataisyti??? Jei ką, mano mamai makaronai tai ne maistas. Tai, jei ką, jai reiktų, kaip vakar, suvalgius dvi su puse midijas eiti sasyskų virtis?? Žmonės gailestingieji neišsinešiojo visų avinukų kojų. Dar ir beveik pasirinkt galėjau. Mūsų mažulė svėrė pustrečio kilogramo. Bet gi šventės ne kilogramais matuojamos.

Pagal europietiškus standartus subalansuotas persiškas vakaras

tai yra Alvaro nufotografuotas vienas iš Narges keptų Thai chin'ų

Šeštadienio vakarą pliažinomės persiškai. Narges pakvietė kažkiek musulmonų, stačiatikį, kelis prijaučiančius katalikybei ir/ar šiaip gerus, nebūtinai religiškai apibrėžtus, žmones į Coco pliažą. Visus juos, nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų, žadėjo papenėti iranietiškai arba, kaip ji pati ir jos tautiečiai mandagiai pataiso – persiškai. Taip jau yra, kad visiems (kaip minimum trims) žmonėms iš Irano pabrėžtinai patinka, kai jų dalykai vadinami persiškais. Mažu, čia toks kultūringas būdas išskiepyti baltiems žmonėms beveik visai žmoniškas Iranas versus kluika Irakas poteito-patotatizmą.

Narges pataisė šafraninį ryžių apkepą, kurį jie ten savo persiškuose tolybėse vadina nieko (mums) nereiškiančiu Tah chin’u. Būtent šioje vietoje labai norėčiau sau leisti pasiišsiplėtoti apie šafrano reikšmę persiškam maistui. Žmonės iš Irano, žinokit, šafrano deda į visą maistą, o jei vaišina svečius – iš vis į visą. Standartiniai svetingieji persiški pietūs padaryti maždaug šitaip. Pagrindinis maistas būna koks nors troškinys ir šafranuoti ryžiai. Jei desertui pasitaikys ne kažkas persiško, t.y. šafranu  uždažytas neįtikėtinai saldus dalykas, tai bus kompensuota šafranuota arbata (persiškuose namuose net stiklinės ranguojamos, pagal tai, kaip gražiai juose žiūrisi šafranu užganėdintas karštasis gėrimas). Tą arbatą užsisaldinti bus pasiūlyta, vat a surpryze, šafranu paspalvintais cukraus kristalais. Turiu tokį nejaukų įtarimą, kad ir kiaušinienę jie rytais kepa su šafranu. Bent jau svečiams tai tiksliai.

Monako Okeonografijos muziejus. Džiaugsmo marios jūrų ir žuvies mylėtojams

Okeonografijos muziejus yra maždaug antras pagal gabaritus Monako senamiesčio objektas. Ir dar jis yra užtikrintai mokamas objektas – per visokias ten kultūros dienas, kai dykai atsidaro pačių įvairiausių įstaigų durys, čia nuleidžiami keli smulkūs eurai. Kaip tik todėl mes jo ir pabrėžtinai nelankėm, kol sąžiningai neišvaikčiojome visų maršrutų iš turo „Monakas už dyką“.

O viskas prasidėjo nuo jo didenybės Jūrų Princo

Jūrų Princas. Outside įvaizdis su laisvalaikio botais

Šiandieninio Monako princo Alberto II prosenelis buvo Monako Princas Albertas I (1848–1922). Ir tas Albertas I buvo ne pėsčias princas. Jis labai mėgo bastytis po visą platų svietą ir, kaip jau minėjau, tai darė ne pėsčias, nes pėškomobiliu jūrom-mariom toli nenuvažiuosi. Internetas sako, kad princas suplaukiojo visas 28 mokslines ekspedicijas. Kaip jau supratote, Albertas I buvo prityręs plaukiotojas. Tokio lygio nekilmingi plaukiotojai vadinami jūrų vilkais (šiaip negali sakyti, kad pabrėžtinai garbingas titulas – įsivaizduojate vilką jūroje?.. viau..), o mėlynkraujis Albertas I pravardžiuotas tiesiog Jūrų Princu.

Beplaukiodamas po margą svietą, Jūrų Princas prisirankiojo visokių jūrinių suvenyrų. Ir panūdo tuos visus suvenyrus išstatyti liaudies apžiūrai. Taigi iš didelės Alberto I meilės sūriems vandenims ir nemažos jūrinės kolekcijos užgimė Monako Okeonografijos muziejus.

Vienos itališkos dienos katinai ir kiti gerumai

Būna žmonės gyvenimo gerumą matuoja teisinga kava, giedru dangumi, smardžiais sūriais, kudlotais šunėkais ar senstelėjusiomis mašinomis. O aš sakau - gyvenimo džiaugsmas tiesiogiai proporcingas katinams. Netikit?? O jūs kiek ilgiausiai esat ištvėrę internete nepamatęs kokios nors kas-čia-toks-pūkuotas? Kita šalis, tiek pat laiminga katinais, yra Italija. Nėra buvę nevykusios išvykos į itališkus kraštus ir nėra buvę, kad itališkose gatvėse nebūtumėm prasilenkę su vienu kitu tuntu katinų. Aš jums sakau - laimė ir katinai kursuoja tomis pačiomis trasomis. Ir ne kitaip.

Pastaruoju metu taip jau man susiklostė šeimyninis gyvenimas, kad mano Mielas laksto itališkomis gatvėmis pirmiau manęs ir baido katinus, kad su kuriuo iš jų neužmegzčiau draugiškesnio kontakto. Žinau, keista. Ir dar nelabai teisinga. Bet savo Mielą vistiek ilgiau pažįstu ir jo draugystę labiau branginu, nei tų visų nepaglostytų katinų murkimą. Bile dar žiūrėjimo ir fotografavimo neįrašė į sveikatai kenksmingų veikų sąrašą.

Apie arklius, olimpinį plaukiojimą, krokodilą ir kitus pakeleivingus dalykus

Nebesisklaidau pasakojimais kaip ten ir ten buvom to ir to matėm ne iš skūpumo ar tingumo, bet dėl labai buitinės priežasties – nebelabai kur ir pabūnam. Nerangūs palikom ant vasaros. Kam su nugara, kam su pilvu. Kai dalykai taip susiklosto, tai net neišsipildęs kempingavimas patampa vertu atskiro aptarimo.

Visą savaitę kurpėm planą, kaip čia taip ištrūkus iš Nicos pernelyg nedidinant apsukų. Susukom planą išvažiuoti į kalnus į kempingą ir ten ant žolytės pagulinėti, tyru kalnų orų pakvėpuoti, o mažu ir pakankorėžiaut. Kad nepramiegotumėm savo ryžto, tai ir draugų į kompaniją pasivadinom. Draugai iš pietų paprastai būna nedovanotinai aktyvūs nuo pačio ryto, bet vistiek išlieka daugiau-mažiau stabiliu garantu, kad rytas nutiks tada, kada buvo suplanuotas, o ne išsapnavus visas šeštadieninių sapnų atsargas.

Tourrette-Levens nestojom. Ten net trys dyki muziejai, bet mes gi nenorim nuo pačio ryto sudeginti savo ribotus judrumo išteklius. Užtat mūsų draugai iš galo prisiminė, kad yra toks Tourette sindromas, juo užsikrėtęs žmogus aplinkinius palinksmina nei iš šio nei iš to susikeikdamas (Wikipedia sako, kad susikeikimas yra tik vienas ir anaiptol ne dažniausiai pasitaikančių Tourette sutrikimo simptomų, bet gi dėl banalių tikų joks sveikas žmogus nebūtų pasivarginęs tos ligos vardo įsidėmėti).

Olivetta San Michele – žavi, nes dailiai skamba

Daugiau nei savaitę po biškiuką pamąstydavau rašyti ar nerašyti apie neįpareigojančius sekmadienius pietus mielame Itališkame miestelyje. Prirašyti kaip ir nėra ko maistas nebuvo išeiginis, miestelis irgi be ypatingesnių lankytinų taškų. Bet nutylėti Olivetą San Michelę (sakosi oliveta-san-mikelė) irgi nebūtų sąžininga.

Į Olivettą San Michelę magėjo nuvažiuoti nuo tada, kai pirmą kartą išgirdau jos vardą. Turiu silpnybę lankyti dailiai pavadintas vietas. Aš pati vis nustembu, kad bet kokio banalumo vaizdas, nepajėgia devalvuoti skambaus vardo magijos. Olivetta San Michele būtent tokia – banalus kalnuotosios Ligūrijos miesteliukas išskirtinai dainingu vardu. Grįžinėjant į Nicą, susipratau, kad žmones iš tolimos Brazilijos, vienas kurių jau ryt išplasnojo iš Europos, pakvietėme į niekuo neypatingą miestelį keistoje picerijoje suvalgyti nelabai išskirtinės pastos.

va tiek ir to miesto

pažiūrėjus iš arčiau Olivetta San Michelė atrodo maždaug taip

Pernai užvažiavus į Olivettą San Michelę aš įsidėmėjau išilgai gatvės ištįsusį, tirštą ir tąsų, kaip medum pateptą, liepų kvapą. Mano mielas įsidėmėjo  po visą miestelį tankiai išrikiuotus occitananietiškus pėdsakus. Aną šitų metų savaitgalį liepos buvo jau nužydėjusios. Paslaptingo kultūrinio-lingvistinio reiškinio ženklai tebebuvo savo vietose.

Itališki pa(si)šnekėjimai

asociatyvi nuotrauka. Asocijuojasi su Italija ir pakalbėjimais

Aš žinau labai nemažai visokių kalbų. Tas kalbų mokėjimas įpareigoja. Pavyzdžiui, kai ką nors veikiame Italijoje, visada asmeniškai man tenka užsiimti reikalų tvarkymu.

Teisybės dėlei reikia prisipažinti, kad mano atveju “mokėti kalbą” nebūtinai reiškia vienodai gerai pažinoti visus aleivieno tos kalbos žodžius.

Ventimiglia. Gal galima nuolaidėlę?

Mūsų gauja sėdėjo lauke. Kai jau picos buvo ant stalų, padavėjas diskretiškai nebesikišo į internacionalinės-tarpkontinentinės kompanijos balaganą socializacijos procesus. Atėjus laikui tuos procesus pakreipti ledų tema, kaip itališkai kalbiausia persona išėjau paieškoti sąskaitos.

-          Io vorrei un sconto – neužsikirsdama išpyškinau.

Klausiamą atsakymą gavau įdėmaus žvilgsnio formatu.

-          Un sconto – kiek paboldintai pakartojau ko noriu.

Padavėjas nerįžtingai linktelėjo. Klaustukai iš jo akių neišsivaikščiojo. Neužilgo mums atnešė sąskaitą.

Šurmuliuojant iki gelaterijos (tokia vieta, kur Italijoje duoda ledų) laisvu nuo socializacijos laiku žiopsojau į išpardavimais rėkiančias vitrinas. Ir pamažiukais nušvitinėjo kas ten buvo neaišku padavėjui. Keistų idėjų bei įžvalgų į galvą gali įfarširuoti kažkelintasten kadras. Tą patį gali padaryti ir masinis vitrinų šūkavimas apie soldžius (čia taip vadinami išpardavimai, it. soldes –  gi minėjau, kaip viską moku itališkai ), su paryškintais patikslinimais apie neregėtus nematytus nuolaidų (italai rašo sconto) mastelius. Aš ne durna, žinau, kad itališka sąskaita yra conto, bet pasąmonė vistiek ištrimitavo, kad sconto tai ryškiai geresnis dalykas..

Pjautuvais ir kūjais apkaišyta šventė

Šį savaitgalį Nicoje ant Pilies kalno (Colline du château – toks Gedimino kalno analogas) vyko šventė. Būtų šventė kaip šventė su virtinėmis greitesnio ar lėtesnio maisto kioskelių, dykais vakariniais koncertais  ir kitomis universaliomis šventinėmis pramogomis. Būtų, jei nebūtų viskas aptaškyta raudonai, ir apkaišyta istoriniais namų ūkio rakandais, skelbiančiais "mes už žmones", "mes už teisybę", "mes už sistemingą ir nuoseklų nelygių nelygybės likvidavimą".

Prieš įsilinguojant su asmeniniais įspūdžiai prisideklaruosiu, kad kaip profesionali istorijos žinotoja turiu įprotį nesileisti į istorinių neteisybių apraudojimus – nėr teisybės ir nebus. Dar blogiau, mokslininkų turimais duomenimis, – niekada ir nebuvo (atsiprašau, jei šita brutuali realybė užgavo kieno nors religinius jausmus). Bet tai, ką pamačiau, mane palaužė – namo grįžau su lengvai praviru apatiniu stalčiumi ir aibe gilių retorinių klausimų, ale: bet kaip šitaip nesigaudyti aplinkoj, bet kaip jiems ne gėda, bet kaip man jaustis ir pan.??

jei  šventės organizatoriai būtų pasitarę su autoritetais,
jiems bet kuris stalinas būtų paaiškinęs, kad pilys ir komunizmas kartu nevalgoma 

Pamačiusi raudonuojančius plakatus apie Pilies šventę pasivadinusią kažkas tai ten apie kairę, įtariau bites, bet tikrai ne širšinus. Politologijos dėstytojas, žinojęs ištisus Šindlerio sąrašus niekam nežinomų Vidurio Azijos veikėjų vardų ir pavardžių, man nelabai suprantamu būdu (tuo metu atrodė, kad paskaitų turinį sudaro tik neištariamų nepažįstamų draugų vardų plejados) įrodė, kad socializmas nėra tas pats kas komunizmas. Ir tų socializmų būna visokių. Ir pasitaiko tokių, kurie tikrai naudingi piliečių sveikatai. Taigi iš paskutiniųjų stengiausi būti pakanti ir supratinga tam Nicoje jaučiamam lengvam bryzeliui iš kairės. Čia pagarba kairei jaučiasi nuo tokių mielų detalių, kaip dienos pietų kaina pamatuota pagal pajamas, iki tokių smirstelėjusių dalykų, kaip mojavimas raudonom vėliavom darbo dieną ar Staliningrado bulvaras, beje, be didesnės dramos, pratęsiamas Lecho Valenso bulvaro. Taigi, patikrinti įvykį buvo vienodai smalsu ir atgrasu – o mažu prancūziška kairė ne tiek jau nepadoriai kairi, o mažu pamatysiu raudonesnių dalykų nei norėčiau? Paskutinę minutę pasidrąsinau, kad jei ką ne pirmą kart Nicoje būsiu įmynus į šunšūdį ir iškeliavau į vietos komunistų parodą-pardavimą.

Viskam savas laikas. O maistui ypač

asociatyvi nuotrauka. asocijuojasi su mano krevečių tykančiu Profesoriumi

Nebuvo tokių lietuviškų svečių, kurie nebūtų daugiau ar mažiau pasipiktinę nežmonišku prancūziškų ir itališkų viešojo maitinimo įstaigų darbo laiku. Kaip tais tik nuo dvylikos?? Kaip tais užsidaro prieš tris???? O jeigu aš ketvirtą užsimanau valgyt, ką MAN daryt?? O kurių galų atsidaro tik nuo aštuonių, jei tada jau dvi valandos, kaip gražioms moterims draudžiama valgyt?? Kaip apskritai čia žmonės išgyvena????? Ir visi jie pasiduodavo ištvėrę šiltuose kraštuose ne smarkiai daugiau savaitės.

Man adaptuotis buvo kiek paprasčiau, nes turiu įgimtą silpnybę maitintis prancūzišku ritmu. Kažkada seniai seniai, gal prieš šimtą milijonų metų, mano Mielas manė, kad labiau pasistengus būtų įmanoma išgydyti tą nesveiką mano papratimą pavalgyti nepadoriai mažus pusryčius, o  po to nuo dvylikos pradėti reikalauti maisto. Gi labai nepatogus dalykas. Išskirtinai efektyvus būdas gadinti šventą savaitgalių laiką tokiu buitišku ir neįdomiu dalyku kaip maistas. Nereikėjo nė dešimt metų, kad suprastų, jog su mylimo žmogaus brokais pridera skaitytis, juolab žmonos sotumas tiesiogiai koreliuoja su šeimyninės laimės ištekliais.

O dabar nutiko man laimė gyventi šalyje, kurioje ne šiaip gerbia mano nesveikus maitinimosi įpročius, bet yra sukūrusi tokią infrastruktūrą, kad reikia specialiai pasistengti, kad gyventi ignoruojant šventą ir visuotinai pripažintą maisto laiką. Čia nereikia draugams, giminėms ir pažįstamiems detalizuoti savo ligos istorijos, kad pateisintum infantilų poreikį reguliariai maitintis tiek darbadieniais, tiek laisvadieniais. Čia kolega nesugėdins, kad tiek darbų, o tu taip nepadoriai lėtai kramtai savo kotletą. Čia šefas niekada neišdrįs sau leisti pasiūlyti greitaisgreitais kątais skubaus pabaigti ir ramiai papietauti valanda-kita vėliau. Kai žmonėms gyvena tam, kad valgytų, jie tai daro atsakingai ir reguliariai.

Skersai Europos

Prancūzija

Teko apeiti kelis kvartalus, kol radau kas man parduotų porą kelioninių bagečių. Žygį per Europą pradėjome eilinę šventinę gegužės dieną. Vieną iš tų, kai Prancūzijoje niekas (išskyrus tos palaimintos bulanžerijos kepėjus) neina į darbą ir beveik niekas nežino kodėl. Labai užsispyrus tūlas prancūzas iš kalendoriaus iškrapštys Ascension žodį. Bekrapštydamas iš tūlo prancūzo ką tas žodis galėtų reikštis prisikapstysi iki prancūziško susierzinimo ant nesveiko užsieniečių poreikio racionalizuoti kiekvieną nedarbo progą.

Italija

Operatorė į mūsų mašinos pakinklius montuoja dujinį pistoletą ir murma, kad šiaip tai galėjome ir patys apsitarnauti. Mes irgi galvojame, kad būtų buvę smarkiai paprasčiau ir greičiau apsitarnauti patiems, nei mažne pusvalandį (minimas nebūtinai pabrėžtinai tikslus, bet užtat literatūriškai paveikesnis laiko intervalas) tykoti operatorės. Į tą pusvalandį tykojimo įskaičiuota ir itališkos kavos pertraukėlė, todėl po teisybei ne pernelyg intensyviai galvojam kaip galėjo ar negalėjo būti.

–        čia, parašyta, kad saviveikla uždrausta – mosteliu į raudonomis šaukiamosiomis raidėmis surašytą išaiškinimą dujinių mašinų turėtojams.

–        Aa, skaitai itališkai – beveik draugiškai šypteli operatorė, matyt nesitikėjusi, kad supratom ir nerašytus jos pasamprotavimus – nereikia kreipt į tą užrašą dėmesio, dabar ruošiasi šitą draudimą panaikinti, tai daugelis patys užsipila.

Apie dovanas nuo draugų, kurių nepažįstame

Šiemet sutingėjome pavažiuoti iki Festivalinių Kanų (pernykščiai įspūdžiai padėti čia). Užtat šiemet Kanai atvažiavo iki mūsų. Dominykas (vardas pakeistas, nes patingėjau paieškoti, kaip taisyklingai rašosi nekeistas vardas) vakar mums perdavė maišelį su lauktuvėmis nuo Lietuvos kino centro.

Anot Dominyko viskas buvo maždaug taip. Jis ėjo per kino palapinių teritoriją ir ties lietuvišku stendu stabtelėjo pafotografuoti. Tada kokia tais lietuviška mergaitė jo pasiteiravo ką ir kodėl jis čia fotografuoja. Tada Dominykas pasisakė, kad turi bendradarbį iš lietuviškos šalies. Tada mergaitė davė dovanų Dominykui ir įdavė lauktuvių tam lietuviškam bendradarbiui.

Lauknešėlyje radome Vilniaus alaus, Vytauto mineralinio, linkėjimų ir užrašinę. Alų jau perdavonojome Gustavui, kaip bonusą prie laimės porą savaičių pagyventi su mūsų Profesoriumi. O Vytautą atsidarysiu rytoj autostradoje – pakeliui namo!

Miela Gabriele, ačiū Jums labai už netikėtą ir mielą dovaną.

p.s. Dominykas liko nesupratęs kodėl tas vanduo toks sūrus.

Apie vestuves be baltų balandžių ir kitų amžinųjų vertybių

aosciatyvi nuotrauka. asocijuojasi su mano noru pasimaivyti apie pasoginę suknelę

Pasoginę, iš mamos jaunystės paveldėtą suknelę į šiltus kraštus pasiėmiau, nes labai gailu pasidarė ją vieną tamsioje spintoje palikti. Daugiau nei metus ji kabojo sau tyliai prancūziškos spintos patamsyje, pakol Turkė (vardas pakeistas) ir Prancūzas (vardas pakeistas) sugalvojo apsiženyti. Labai gera proga parodyti pasauliui kokią suknelę mano mama pasisiūdino vaikščiojimo į šokius proga. Bet istorija tai visai ne apie suknelę.

Apart gerumo žmonėms pasirodyti, buvo atrakcija ir pažiūrėti kaip Prancūzijoje apiforminami vedybiniai reikalai. Tai žinokite, neatrodė viskas perdėm rimtai. Kaip lengvabūdiškai į santuoką žiūri prancūzai aiškiai rodo jau vien tai, kad čia gailima betono kokiems atsakingesniems santuokų rūmams supilti. Merijoje vestuviniams reikalams išskirta viena aktų salė. Kitas akibrokštas – svečiams nedaroma spaudimo rodyti deramą pagarbą jubilijatams pastovint, pakol jie ten viską sutiks ir pasirašys. Visi, kam užtenka vietų, pasėdi beveik patogiau nei kino teatre. Dar daugiau – jaunieji irgi turi savo foteliukus. Ir visų visų įžūliausia – už apženyjimą atsakingos tetos irgi sau kaip kokios merijos biurokratės ceremoniją praveda sėdėdamos už išeiginio ofisinio stalo. Apie tas tetas dar norėčiau pridurti, kad jos, rodos, nė kiek nesusivokia kokio kalibro ceremoniją apiformina. Aprašomoje vestuvėje veikė dvi neatsakingai jaunos tetos, kurioms dar reiktų pagyventi vieną kitą dešimtmetį, kol pasieks tikrąją tetų konsistenciją. Abi patingėjo susivelti jei ne kuodą, tai bent grifką. Jei ir blakstienas kiek patušavo, bet ryškiai pagailėjo šešėlių, lūpdažių, pudros ir visų kitų spec priemonių, sukuriančių atsakingai į balių susiruošusios tetos veidą. Pasipuošė išlygintu ofisiniu kostiumėliu. Kur matytas toks aplaidumas??!!!

Konceptualiai prabangi Graikiškoji vila

Graikiška vila yra tarsi Rotšildų vilos sesuo – viena kitai ant akių stovinčios gražuolės atsirado Puikiojoje epochoje, o po to abi papuolė to paties Prancūzų instituto globon. Ta proga ir pažiūrėti abidvi galima su vieningu bilietu. Tačiau nesiduokite suklaidinami – šios vilos visai nepanašios. Rotšildų vila yra paminklas prabangai ir puikybei geram skoniui, o graikiškosios vilos istorija autentiška ir nepadoriai intelektuali.

Kas tą graikišką vilą pastatė

O buvo taip. Teodoras Reinachas (Théodore Reinach) gimė 1860 m., kaip ir priklauso pilnaverčiam Puikiosios epochos gyventojui, turtingoje bankininkų šeimoje. Kadangi, kaip jau supratote, Teodoras buvo vyriškos lyties, tai ką veikti su savo turtingu gyvenimu galėjo rinktis nelaukdamas, kol susituoks-išsiskrs su sėkminga partija ar gaus kokį reikšmingesnį palikimą. Teodoras rinkosi mokslą. Tiksliau moklsus: archeologiją, matematiką, numizmatiką, filologiją, teisę, istoriją, epigrafiją, muzikologiją ir gal dar kokį nors vardan įvairovės. Nežinau kiek čia išeitų aukštųjų šiandienos standartais. Teodoras parengė siauruose rateliuose visuotinai pripažintų monografijų apie Mažąją Aziją ir Senovės Graikiją, bet didžiausią savo istorijos veikalą sukurpė tvirtesnėje nei popierius materijoje.

graikiškosios žuvėdros jūrinis fasadas

Utelė ir Utelės Madona

Neišsigąskite, blogas nepersikvalifikavo ant biologijos ar parazitologijos. Kalba vis dar eina apie Žydrąją pakrantę ir jos apylinkes.

Į Utelės Madoną (Le Madone d‘Utelle) būtinaibūtinai reikėjo nuvažiuoti jau vien dėl vardo. Seniai buvau įsidėmėjusį šitą kontraversišką šventos vietos pavadinimą. Šį kartą Utelę markeriu įrašėme į parodomojo pasivėžinimo kalnais maršrutą. Truputėlį rizikavome veždami svečius į vietą, kuri mus pačius domino tik dėl savo pavadinimo, bet neapsirikome.  Apsirikome čia neužvažiavę ankščiau.

Rotšildų vila. Tegu raškažius liejasi laisvai

Į Rotšildų vilą (Villa Ephrussi de Rothschild, oficialiai vila priklausė vienai Rotšildaitei, bet kadangi ji statyta už iš tėvo paveldėtas lėšas, tai nebus didelio nesiskaitymo su teisybe, jei ją vadinsiu Rotšildų vila) nukreipiau bent kelias svečių pamainas, kol galiausiai neištvėriau ir pati nuėjau patikrinti kas ten per raškažius veisiasi. Ilgiau nei metus apsimečiau, kad didžiuojuosi: „manęs tai tokiosvisokios nulaižytos, turistų numindžiotos vietos nedomina.. ai žinote, tiesiog ne lygis.. o dar ir bilietas brangus..“. Kad to išdidumo nepasirodytų per maža tą vietą nuosekliai vadinau Rotšildų ferma. Ir skamba oriau ir mano valstietiškai prigimčiai suvokiamesnė sąvoka.

tikrai tas namelis nėra neaprėpiamo dydžio, bet gi ir vadinasi vila, o ne rūmai

Kaip ta vila atsirado ir kas tokia buvo Beatričė Eprusienė Rotšildaitė

Beatričė gimė 1864 m. rudenį – tuo metu mūsų tauta tvarstėsi sukilimo žaizdas ir nusiteikinėjo pogrindinei lietuvybei. Ūgtelėjusią mergaitę rašto ir kitų dalykų mokė namuose, bet ne prie ratelio palinkusi mama ir ne paslapčiom, ir net ne lietuviškai, mat Beatričei nusisekė gimti tokioje šeimoje, su kuria skaitėsi visokieten carai, karaliai, grafai, baronai ir mažne visi pasaulio galingieji ir turtingieji. Tuo metu ant svieto buvo labai nedaug turtingesnių padermių už bankininkų Rotšildų gentį.

Kol dar nespėjote labai smarkiai supavydėti Beatričei laimės nesimokyti graždankos, priminsiu, kad tais laikais auksinio jaunimo sluoksniuose nebuvo mados piktybiškai taškyti tėvų pinigus, gyventi vakarėliuose ir po bikiniu blaškytis nuo vieno blizgaus viršelio ant kito. Tais laikais vaikai žinojo savo pareigas. Devyniolika metų užgyvenusi Beatričė ištekėjo už teisingos partijos: vos penkiolika metų už save vyresnio tėvo draugo Mauricijaus Eprusio (Maurice Ephrussi). Ponia Eprusienė gyveno plačiai ir turtingai, bet nebūtinai pabrėžtinai laimingai (tas saldus žinojimas, kad ir turtuoliai verkia..). Vaikų jiems nesigavo, o vyras vis nuosekliau ir vis nesėkmingiau lošė. Kai pradėjo matytis, kad šeimyninė (ne)laimė gali baigtis bankrotu Beatričė ėmė ir išsiskyrė. Po metų, 1905 m. mirė Beatričės tėvas. Tada prasidėjo Beatričės, kaip laisvos ir neįsivaizduojamai turtingos moters gyvenimas.

Dvi nepriklausomos turgaus istorijos

asociatyvi foto. asocijuojasi su šeštadieniniu turgumi, signiorinomis ir mažomis bulvėmis (žr. po paprikomis)

Pašlaičių turgaus istorija visai ne apie bulves

Pašilaičiai. 2012 gegužė

Smurginu sau į turgų šio bei to. Kažkiek galvoju apie valgomus dalykus, kurių reikia prisikrauti į krepšį. Smarkiai daugiau galvoju, apie visus tuos nevalgomus dalykus už(si)krautus ant savo šviesios galvos. Pakeliu akis nuo tų visų dalykų, kad neužkerėplinčiau ant ko nors visai niekuo dėto. Mano žvilgsnį išsyk nusitveria bulvių pardavėjo draugiškos akys. Taip šypsomasi žmonėms, kuriuos gera pamatyti. Dar spėja pralėkti sunki mintis: tai teks pradėti turgų su keliais bulvių kilogramais krepšyje.. Artinantis  prie prekystalio bulvių žmogus papučia geras akis ir netikėtai susirūpina:

–        O kur meilę palikot?

–       Oi, išvažiavus meilė į šiltus kraštus, bet nepraeis nė mėnuo ir sugrįš – užtikrintai nusišypsau apie vieną iš tų dalykų, kuris ką tiktais atrodė nė kiek nelinksmas.

–     Tokia meilė negali būti atskirai! – bulvių žmogus pasidžiaugia mūsų šeimynine laime pradėti savaitgalį su turgaus krepšiu rankose.

Susirinkus savo bulves ir apsikeistus geros dienos palinkėjimais patraukiu į silkės kioską. Ir visai nesunku pasinešioti tuos kelis kilogramus tokią šviesią ir šiltą dieną.

Biot žaidžia viduramžius

Šeštadienį keliavome laiku. Važiavome į viduramžius. Viduramžių miestų ir pilių čia tikrai ne deficitas, tačiau ne kiekvieną savaitgalį nutinka laimė ne tik pasivaikščioti senovę menančiomis gatvelėmis, bet ir pažiūrėti, kokie dalykai tarp akmeninių sienų dėjosi daugdaug metų atgal. Biote (Biot) vyko viduramžių šventė apie tamplierius.

Kas tas Biotas

Bioto miestelis įsitaisęs ant kalvos (Lietuvoje tai būtų visas kalnas) viršūnės Antibų pašonėje. Kaip ir kiekvienoje šių apylinkių gyvenvietėje (šios apylinkės išsitęsusios kiek tik siekia Europa į pietus nuo Alpių), žmonės čia gyvena nuo senų senovės. Tokio senumo senovės, kad lietuviams dar trūko kaip minimum tūkstančio metų pakol subręstų savo pirmam aprašymo vertam susitikimui su šventu Vakarų Europos įgaliotiniu pagonių kraštams. Neišsigąskite, neimsiu visos tūkstantmetės Bioto istorijos perpasakoti. Svarbiausia, kas žinotina apie šitą senutį gražuolį – XIII a. jis visas priklausė Tamplierių ordinui. Kita įdomesnė detalė yra tai, kad neatlaikęs karų ir marų sąlygotos istorinės įtampos, XIV a. miestelis padarė pertrauką savo egzistencijoje, bet po to prisikėlė ir ilgai bei gražiai gyveno. Kai bus nelengva prisiminkite, kad ir Biotas ne ištisai klestėjo.

Biot eksterjeras

Yra tokia Prancūzija, kur vietinis vynas yra obuolių sidras

Pas-de-nom miestelyje užeiname į vyninę. Tvarkinga, tvirtai suręsta vyninė: yra čia ir dekoratyvinių vyno statinių, kaugės kartoninių ir medinių vyno dėžių, pašaliuose sušluoti apmusiję vyno buteliai, net tikras vyno rūsys prikabintas. Mes jau daugiau nei metus Prancūzijoje gyvename. Protokolą tokiose vietose žinome. Pasižvalgome privačia tvarka, o tada pasidomime vietiniu vynu. Mus atveda prie lentynos su obuolių sultimis ir sidru. Kol galvoju kurį žodį sumaišiau, manasis geografijos enciklopedija sumoja, kad iš tikrųjų čia vynuogės neauga..

–     O jūs kurį labiau mėgstate? – klausia mano mielas apvalaino vynininko. Čia jo genialus ėjimas, kai pradedame mindžikuoti ties keliais panašios vertės ir palyginamo skonio sprendimais.

–        Man labiau patinka saldus – sublizga vynininko akys.

–     Tai vieną saldaus. – o slapta barbarų kalba priduria – brutalaus paimsime kitame miestelyje, kitoje vyninėje.

atrodo, kaip tvarkinga kaimo vyninė, o priešakinėse lentynose - sidras

Žibučių žygis

Pavasaris gali apsirėdyti kokiais tik nori žiedais, bet nebus pavasario, pakol žibutėm nepražįs šilelių šlaitai. Apie pernykštes žibučiu paieškas pasipasakojau pas Deimantę va čia. Šiemet žinojome į kurią pakalnę keliauti pavasario ieškoti. Pakeliui teko pripažinti, kad kol šiaurėje lydžiausi dėl šitokio gražumo magnolijų ir kitų žieduotų medelių, pietuose pavasaris visai iš kraštų išėjo – rodos visi Žydrosios pakrantės pašaliai pražydo.

Gorbio

Šitas žygelis buvo ypatingas ne tik tuo, kad žinojome kur ir ko einame, bet ir tuo, kad ėjome be jokių moralinių įsipareigojimų. Geras dalykas yra užlipti aukščiau nei galėtum ir nueiti toliau nei norėtum, bet kaip saldu liuoksėti kalnų takeliais pasidžiaugiant kiekvienu žydinčiu medeliu, rankiojant kankorėžius, o pietų sumuštinį pagardinti pokaituko posmu. Salduma.

Ne Paryžiuje sportbačius pirkti

Kažkada seniai seniai, kažkelintais nioliktaisiais savo metais baisingai norėjau į Paryžių. Neįveikiamai norėjau. Vienok, nujaučiau, kad nebūtinai pajėgsiu tokį didį Paryžiaus poreikį išlaikyti ant visajaus. Todėl pažadėjau sau, kad net jei kada pernorėsiu, vistiek nusikasiu į tą pasakų miestą, vardan tų jaunų rožinių svajonių. Pasirodo, net kažkuriais nioliktaisiais savo metais nestokojau sveikos nuovokos ir dalykų pramatymo. Nė pati nepajutau kada išaugau aš nepamatuotai didelį reikalą pamatyti Paryžių ir net apsimečiau, kad tų atsarginių pažadų neprisimenu. Paryžius man nutiko per klaidą (žr. rašinėlį žemiau) ir labai tuo džiaugiuosi.

Skridom mes į Paryžių, bet iš tikro keliavome į Ruaną draugų lankyti. Tad išsyk susitarėme, kad Paryžiuje nežaisime dėl monalizos pablūdusių turistų ir tiesiog pereisime per miestą, pažiūrėsime kas ir kaip, bet nieko specialiai nelankysime. Tiesa, vieną adresą turėjome ant popieriuko pasižymėję.

Ką aš galiu jums pasakyti? Žinokite, visi iki negalėjimo romantiški filmai, persaldinti šansonai, spalvoti sapnai ir rūžavos svajonės nė kiek neblefuoja. Paryžius ištikrųjų yra TOKS miestas. Jo plačios gatvės pritvinkusios och! ir ach!. Ir visas miestas ištisai toks kaip iš filmų. Kiekvienas jo skersgatvis kaip Paryžiaus!

Kaip mes į Paryžių skridom

asociatyvi nuotrauka. asocijuojasi su vėlavusiu mano mielo skrydžiu į nicą

Susikrovėm kuprines, pamiegojom labai nedaug valandų, sėdom ant dviračių ir iškeliavom į Paryžių. Tiesa, neėmėm dviračių iš artimiausio VeloBleu punkto. Mes pabrėžtinai netikime homeopatija, vilkolakiais ir horoskopais, bet mokslininkas visada rekomenduoja apeiti juodos katės perbėgtas gatves.

Skrydžiai buvo įžūliai ankstyvi, kad mano Mielas spėtų į susitikimą žvaigždžių klausimu, kuris vyko lygiai prieš mėnesį. Spėjo jis į tą savo susitikimą. Kažkurią vasario nioliktą išsiaiškino, kad kovo devyniolikta nėra visiškai tas pats kas vasario devyniolikta. Įsivaizduojama data buvo nuleista iš viršaus, tad ir laiko paklaidos kaštai liko viršūnėlėms. Mums liko vienas dykas bilietas į Paryžių geru lėktuvu ir vienas mokamas paralelinis bilietas tiesiog lėkuvu. Prie darbinio maršruto priderinta šeimyninė išvyka buvo perkvalifikuota į perėjimą per Paryžių be jokių profesinių įsipareigojimų.

Visokių romantikų prisigalvojau iš to gražumo, kad kaip kokia save gerbianti karalių šeimyna skrisime skirtingais lėktuvais. Mane palydės į Paryžių, o aš pasitiksiu Paryžiuje. Kaip miela.. Pakol svajojau su tušinuku ar su spalvotu flomasteriu piešti pasitikimo plakatą „MAILĖ“, atėjo kuprinių krovimo metas ir tas širdutėm apipaišytas plakatas pasiliko menamoje realybėje. Gal taip ir geriau.

Baiardo. Pietūs

asociatyvi nuotrauka. asocijuojasi su baiardo ir maistu

Norime valgyti, bet nesinori pravalgyti daug. Kaišiojame nosį šen bei ten bandydami išsiaiškinti ko ir už kiek duoda. Meniu parodyti niekur negali. Kompleksiniai pietūs kainuoja po 25–30 eurų – daugiau, nei esame nusiteikę pravalgyti.

Užėjus į panešiotą barą irgi negauname rašytinių atsakymų mus dominančiais klausimais. Vieta atrodo tiek apipešiota, jog neįtikėtina, kad kas apsiimtų mus pamaitinti pigiau nei čia. Pasistumdome tarp gėlėta sirata apdangstytų lauko staliukų ir vidinio užkampio, o tada jau greitai pasirenkame vieną iš dviejų stalų viduje.

Drūtas gaspadorius sudraudžia tamsiaplaukę įkypų akių mergaitę. Ši nenorom vidury trasos sustabdo savo kokiątaislenktyninę mašiną ir prieina mums padengti stalo.

Gaspadorius visa kaip stengiasi nerodyti nekantrumo kol visa kaip bandome išsiskaičiuoti kas ir ką geria, ko negeria, kada vyną gert per anksti, kam nepasisekė, kad vairuoja, kiek vyno ant dviejų yra per daug ir pan. Ketvirtį litro namų vyno. Taip, raudono. Ir du vandens. Taip normalle. Per favore.

Itališkas sekmadienis

Sekmadienis buvo saulėtas, šiltas, atsipūtęs ir maloniai nuteikiantis gomurį. Sekmadienis buvo pabrėžtinai itališkas. Eilinį kartą pasikartojome savo meilę šiai saulėtai šaliai. Pakoregavome pirmų įspūdžių užantspauduotus nusistatymus ne kurių miestelių atžvilgiu. Užsipirkome itališko maisto produktų gėrio. Ir visa kaip kitaip neįtikėtinai gerai praleidome dieną.

Bordigiera

Bordigieroje stabtelėjome kavos. Yra tokia taisyklė - įvažiavus į Italiją kavos reikia stoti pirmoje pasitaikiusioje vietoje, kur tokios duoda. Gerai pradžiai. Visada pasiteisina.

nebedejuoju kaip sunku gyventi su priklausomu žmogumi.
pati pirma sužiūriu ir barą ir laisvą parkavimo vietą