Monako muziejų šturmas

Peržiūrinėdama lietuviškas nuotraukas apie orą pasigedau rudens. Tai šį savaitgalį šiek tiek palinojo rudens. Užtat po namudinės sekmadienio popietės tenka pasakoti savaitės senumo naujienas apie didžiai kulturingą praeitą sekmadienį.

Aną sekmadienį šturmavom Monako muziejus. Nes per atostogas Italijoje išsiugdėme įprotį – „nė dienos be muziejaus“. Tai Monake atidirbom už visą savaitę. Dar viena tokio pasinešimo „ant kultūros“ priežastis buvo Europos paveldo diena, kuri Monake nutiko rugsėjo 22 d., savaite vėliau nei Europoje. Ta proga visi kunigaikštystės muziejai, iškyrus vieną, dykai įsileido monakiečius ir prašalaičius. Kad būtų įdomiau, praviras duris paliko ir krūva vienaip ar kitaip kulturingų įstaigų. Žemėlapyje buvo pažymėti 38 kultūros taškai. Mūsų kultūringos sekmadienio popietės rezultatas: 8 taškai, iš jų 5 muziejai, 2 išskirtiniai lankytojams atsivėrusios įstaigos ir vienas botanikos parkas. Viso sutaupėm 64,4 euro. Ir dar atradom kur vos už 6 eurus duoda daug šviežių, kokybiškų, gardžių ir visokeriopai puikių  makaronų ir gniokių. Pasirodo Monake įmanoma pavalgyti sočiai, skaniai ir dar pigiai!

Piza: stebuklinga architektūra bokšto rėmėjų apgultyje

Yra toks miestelis Toskanoje, į kurį traukia būriai sveikuolių iš viso pasaulio. Visokie visokiausi keliauninkai: drūti, laibi, siaurom akytėm, šviesiom kasom, jaunuoliai, jau kažkiek pagyvenę ir dar visa kaip kitaip skirtingi jie čia susitinka, kad drauge padarytų mankštelę. Tokią nedidutę, sudėtą vos iš kelių tempimo pratimų – mistinį tiesumo palinkėjimą iškrypusiam bokštui. Aš ne toks. Aš veržiausi į Pizą ne pareikšti paramos pasvirusiai varpinei, o pažiūrėti šalia jos stovinčios prašmatnios katedros.

Stebuklų laukas. Ne kitaip

Ne šiaip sau aikštė, kurioje sukomponuotas visomis prasmėmis grandiozinis katedros kompleksas, praminta Stebuklų lauku (Piazza dei Miracoli, angliškai paprastai verčiama Field of Miracles, lietuviškai Stebuklų laukas irgi skamba įtikinamiau, nei Stebuklų aikštė). Miesto pašalyje ant plyno lauko stovi baptisterija, katedra ir ta nelaimėlė varpinė, katedros pašonėje glaudžiasi išeiginės kapinės Campo Sancto. Kompleksui išaiškinti įsteigti du muziejai: Katedros istorijos muziejus (Museo dell'Opera del Duomo) ir Sinopijų muziejus (Museo delle Sinopie).

Marko Šagalo muziejus. Nesupratau, bet gal kada nors pradės patikti

Šį savaitgalį per Prancūziją nusirito kultūros pasiutpolkė. Europos kultūros paveldo savaitgalio (Journées européennes du patrimoine) proga duris atvėrė aibė muziejų, kultūros paveldo objektų, tą paveldą globojančių įstaigų, archyvų ir panašiai. Jau po laiko iš draugiškų šaltinių sužinojau, kad pusiau praviras duris buvo palikę ir traukiniai, tą savaitgalį vėžinę perpus pigiau.

Kultūros pasirinkimas buvo trikdančiai platus ir įvairus – vien Nicoje buvo galima kultūrintis ištisas dvi dienas su pietų pertraukom ir aplankyti net penktadalį lankytinų objektų. Mūsų kultūringą savaitgalį patrumpino mūsų mieliausias katinėlis, paryčiais demonstravęs beribę fantaziją ir kantrybę kovoje už dėmesį. Taigis dienomis protarpiais labiau norėjosi miego, nei kultūros.. Šeštadienį pažiūrėjome Operos teatrą. Tokį visai tokį pat, kaip per Aną Kareniną. Iš eskursijos supratome, kad gidė kažką pasakojo apie Operos teatrą ir kažkur praėjo caras Aleksandras II. S‘est tout. O sekmadienį aš išėjau į Marko Šagalo muziejų (Musée national Marc Chagall). Seniai norėjau jį patikrinti, o čia dar proga sutaupyti beveik aštuonis eurus.

Apie žymujį paišytoją M. Šagalą sužinojau atvažiuvusi į Nicą. Kaip jau esu užsiminusi, mano meniški draugai išmirė prieš penkis šimtus metų ir daugiau. Žydrojoje pakrantėje bandau užmegzti bent kokį kontaktą su šviežesniais meninkais, mat čia daugybė muziejų, skirtų daugybei čia praėjusių visuotinai pripažintų genijų.

Marmurinė Carrara

Iš autostrados išstojome ties Carrara, nes laiku prisiminėme sakinį-paklydėlį iš draugų atostogų prezentacijos. Tą kartą neperlabiausiai sudominęs komentaras ties neperlabiausia pro traukinio langą daryta nuotrauka išplaukė į aktualijų lentyną, kai bandėme viens kitam paaiškinti kodėl tos snieguotos viršūnės tokios neauškštos. Pala pala - čia gi tos visų laikų garsiausios Carraros marmuro kasyklos, apie kurias dar prieš dvi savaites nebuvome nieko girdėję. Mažu verta patikrinti vietovę kur įkvėpimui medžiagos sėmėsi mikelandželai, berniniai ir kiti daugiau ar mažiau pripažinti genijai. Šiandien sužinojau, kad, šituos marmurinius kalnus žinojo dar romėnai – Panteonas bei Trojano kolona nulipdyta iš to paties Carraros marmuro.

taigi čia visai ne snieguoti kalnai, čia - marmuriniai kalnai, prakrapštytais viduriais

Labai nepasigailėjome eksprompto įstoti į atostogas miestelyje, apie kurį iš nuogirdų žinojome vos pora raktinių žodžių: marmuras ir Mikelandželas. Nesam urviniai žmonės, o ir Žydrojoje pakrantėje gerokai praplatinome akiratį, bet nieko panašaus į Carrarą nebuvome užmatę. Miestelis nedidukas, pašiurusiais pakraštėliais, apytvarkingiu senamiesčiu. Neatrodo pasiturintis, veikiau toks vidutiniokas paglamžytu švarku ir nuspardytais batais, nežinia dėl kokių priežasčių nešiojantis bilenkokio brangumo laikrodį.