2013 m. liepos 29 d., pirmadienis

Viešnagė Provincijoje


Užklausa išvykai buvo labai paprasta: noriu vasaros ir dar noriu noriu pievų bei laukų. Taigi netiko pernykščiu sniegu vis dar neatsikratę kalnai. Taip pat netiko tarp kalnų ir jūros įssipraudęs pakrantės kurortynas. Išvažiavom į Provinciją. Lūkesčiai buvo daugiau nei viršyti. Vasaros buvo su kaupu. Kaupas vėlėsi apie kojas karšto oro sūkuriais. Laukų buvo visokių dydžių ir spalvų. Pievų – ne prūdais. Bet šitoj vietoj prisiminiau moksliniais tyrimais pagrįstus optimistų pamokymus ir greit perskirsčiau lūkesčių grafas. Pievų lūkestį perskaičiavau laukų lūkesčio naudai. Gavosi labai subalnsuota lūkesčių ir rezultato harmonija.

laukai laukeliai, visokių dydžių ir visokių spalvų

2013 m. liepos 15 d., pirmadienis

Kalnai. Jaučiu, pradedu įsimylėt



Prologas. Kalnai mano samonėj ir pasamonėj visada buvo sujungti su šaukiniu „puiki vieta suklupus nusisukti sprandą“. Taigi, niekad net tuščiai nepasvajodavau apie artimesnę pažintį. Ir štai, apsistojau ilgalaikėms atostogoms šiltuose kraštuose, kur pro palmių viršūnes matosi kalnų virtinės. Nedrąsiai, pamažėle pradėjom pažindintis. O vakarykštis susitikimas tiesiog tryško emocijom ir tyru nelyg kalnų upelis džiaugsmu. Jaučiu, susidraugausim J.

Šiltuose kraštuose darosi įkyriai šilta. Per karšta net paplūdimy gulinėti, todėl savaitgalį sumanėm išvažiuoti atsigaivinti prie ežero. Šeštadienis buvo išrašytas nuvažiavimui, lėtiems sotiems pietums su vaizdu į kalnus ir pasižvalgymui po pakeleivingus kalnų miesteliukus. Graži buvo diena, bet iš tikro tik pasiruošimas tikram grožiui ir džiaugsmui.

geras ženklasdieną skirtą gamtai ir pradėt gamtoj

Aš žinojau tik tiek, kad sekmadienio programoje numatytas pasivaikščiojimas klanais-pakalnėm iki kalnų ežero su paplidoma atrakcija įkelt koją į Italiją. Bet atrakcijų buvo kur kas daugiau nei įsivaizdavau. Kad neįsileisčiau į perdėm ilgus ir emocingus aprašymus, tiesiog dalykiškai išvardinsiu, kas buvo įskaičiuota į vakarykštį kalnų pramogų paketą.

2013 m. liepos 10 d., trečiadienis

Akmeninė poezija Šventojo Cezariaus oloj


Sekmadienį buvom kitam pasaulį. Tokiam kitokiam, kad net fizikos dėsniai ten negalioja. Pavyzdžiui, visi žino dėsnį „lašas po lašo ir akmenį pratašo“. Tai vat, ten kur buvom akmenys spjovė fizikai už akių ir pareiškė "jokie skystimai mūsų netašys!". Nuostabiausia, kad kaip tarė, taip padarė. Dar daugiau. Vandeniu laistomi akmenys išaugo į nuostabų sodą. Galvojau kokių čia gražių epitetų bei netikėtų palygimų prirašyti apie tą sodą ir jaučiu, kad mano humanitariška išmonė per menka šitam akmeninės poezijos pasauliui apdainuot. Todėl pamėgisnius papasakoti be didelių mandrysčių ir išsikalinėjimų.

Žinojau, kad apylinkėse yra landų į kalnų vidurius, apkaišytų stalaktitais ir stalagmitais. Mūsų šeimoj fizikos dėsniai galioja. Todėl užtruko laiko kol mano „norėčiau, oi kaip norėčiau į olas“  įveikė mano Mielo abejingumą šitai pramogai. Švento Cezariaus uolos (Les Grottes de Saint-Cézaire) yra nuošaliau populiauriausių turistinių trasų. Čia reikia specialiai važiuoti. Maždaug valanda kelio iš Nicos. Nustebom, kad lankytojų dėl to anaiptol ne trūkumas – reikėjo pakraipyt galvą kol sugalvojom kaip mašiną pastatyt.

2013 m. liepos 3 d., trečiadienis

Čia pravažiavo Tour de France


Vakar Nicoje ratą apsuko Tour de France dviratininkai. Jau iš formulinio Monako aprašymo tikriausiai supratote, kad sunku man įsikirsti į sportinių lenktynių džiaugsmą. Tad ir šį sykį neišspausiu konors daugiau nei profaniško papasakojimo iš serijos “pro šalį ėjau, ką pamačiau tą aprašiau“.

Į Nicą šventė atvažiavo keliom dienom ankščiau nei dviratininkai. Jau šeštadienį Anglų promenadoje (Promenad des Angles, tokia gatvė su plačiu šaligatviu besitęsianti palei pakrantę) savo vartus pasistatė pramogų ir dovanų parkas „Nice fete de tour“. Tai tokia „Duonos ir žaidimų“ zona, kurioje Tour de France rėmėjai dalino šudeliukus su savo logotipais ir rinko asmeninę informaciją. Čia lakoniška ir proziška visų linksmybių santrauka.

2013 m. liepos 1 d., pirmadienis

Kas čia toks pūkuotas? Ogi Saint-Paul de Vence


Saint-Paul de Vence (toliau tiesiog Saint Paul) grožis apdainuotas mažne visuose turistiniuose vadovėliuose. Iš lūpų į lūpas sklinda legenda apie šio miestelio iškirtinį žavesį: siauras akmenines gatveles, gėlių girliandas, menų kupinas krautuvėles ir kitą gerą. Ir tai nėra melas.

Gatvelės akmeninės, siauros ir šviesios. Ir tokios švarios švarios. Apkaišytos gėlėm. Gėlės čia tiesiog siautėja: sveriasi per palanges, lipa sienom, sliūkina pasieniais, veržias pro duris, vejasi aplink parduotuvių iškabas. Gėlių čia daug, o gėlės, kaip katinukai – būk bilen koks rimtuolis, bet čiupt ir spusteli mygtuką, kuris išspaudžia švelnumo kupiną atodūsį "kaip miela..".