2013 m. birželio 25 d., antradienis

Muzikos fiesta Nicoje


Taip jau klostėsi mano takai, kad beveik neteko pažiūrėt ir paklausyt Vilniaus muzikos dienos, bet užmanymas atrodė labai labai teigiamai. Reikėjo nemažai kelio nuvažiuot, kad sužinočiau, jog Andriaus Mamontovo iniciatyva yra graži ir tauri, bet tikrai nėra nesvietiškai orginali. Prancūzijoje nuo 1982 metų liepos 21 dieną rengiama muzikos šventė (Fête de la Musique), kuomet visi muzikuojantys išeina į dienos gatvės žibintų šviesą.

O Prancūzijoj muzikuojančių labai ne deficitas. Kalbant apie prancūzų muzikalumą pradėti reikia nuo kalbos melodingumo. Net tramvajaus stoteles čia ne paskelbia, o suniūniuoja. O svarbiausią, stoties stotelę, keletą kartų išdainuoja. Ir tai ne metafora. Melodingo kalbėjimo ribas peržengiančių dainingumo pavyzdžių su kaupu jau vien mūsų artimiausioj prancūziškoj aplinkoj. Yra kaimynė operos solistė (nuolatiniu paklausymu pagrįsta asmeninė nuomonė), kuri kartais lyg tarp kitko per pietus užtraukia ariją. Yra jaunesnė kaimynė, kuri  jau pusmetį brazdina gitarą ir manieringai dainuoja, perdainuoja, o po to dar kartą pakartoja vieną dainą (ale, Eltono Džono „Maby You don‘t mind“). Kartais jai atitaria vaikinukas. Dar yra dėdulė iš mūsų aukšto (vienintelis dainorėlis, kurį pažįstu ne tik iš balso), kuris kai tik išeina į laptinę sodriu balsu užtraukia kažką iš bažnytinio repertuaro. Praktiškai nėra reikalo namie radio jungti.

2013 m. birželio 17 d., pirmadienis

Baiardo. Fantasmagoriškas klaidžiojimas padebesiuose



Važiavom į Baiardo: nes jis Italijoj; nes jame nesam buvę; nes žinojom jo pavadinimą. Serpentinais iš lėto iriantis per klampų rūką nesugalvojom geresnių atsakymų į klausimą kodėl mums būtinai reikia patekt į šitą kalnų miestelį. Per tokias ūkanas nežinomais takais keliaujama į Elfų karalystę, dinozaurų žemę, dingusį pasaulį ar kurią kitą paralelinę realybę. O mes važiavom į Baiardo. Ir patiems darėsi įdomu ko mums ten taip labai prireikė.

irstymasis pieniškais serpentinais

Peržiūrinėju vakarykštes nuotraukas ir pradedu abejot. Ar tikrai ten mes buvom? Ar tikrai mes ten buvom? Ten pasaulis be kontūrų ir be aštrių briaunų, įsuptas į minkštą debesį. Paslaptingai jauku šitam debesy.

2013 m. birželio 11 d., antradienis

Menton - daili stotelė prieš Italiją


Menton mums reiškia daug. Už Menton prasideda kitas pasaulis. Pasaulis, kuriame suprantu ką aplink šneka žmonės, kur gera kava ir skanūs ledai, kur prekybos centruose ir turguose nepridedamas kurorto antkainis. Būtent – už Menton prasideda Italija. Kaip tik todėl mintinai mokam pravažiuot Menton. Pravažiuojam apseinant be mandagaus pažado kitą kartą stabtelt pasivaikščiot.

2013 m. birželio 7 d., penktadienis

Apie Cimiez arba Gero gyvenimo rajonas Nicoje


Tikriausiai nelabai gerai taip, rašyti apie visokius Žydrosios pakrantės pašalius, apsimetant, kad Nicos tai net akyse nesu mačius. Nesiveržiu konkuruoti su turistiniais vadovais, todėl apsakysiu vieną puikų Nicos rajoną, kur gyvena žmonės.

Kitą kartą imam ir išsitaisom sau kaip trys kapeikos euro centai paprastą pramogą – pasivaikščiot gyvenamaisiais rajonais. Nica nėra belenkiek didelė, tačiau kaip sveikas miestas turi visokių rajonų visokiems žmonėms. Panešiotų daugiabutynų esam matę daugiau nei norėtųsi, tad renkamės pašmikinėjimą po Gero gyvenimo rajonus.

2013 m. birželio 3 d., pirmadienis

Antibes, dar vienas numylėtinis

kol kas paplūdimį stebim iš saugaus atstumo
Ne būtinai paprasta gyventi atostogų krašte, kur lankytinos vietos tolydžiai dengia apylinkes. Sekmadienio vėlyvą rytą bandėm išskaičiuoti kurios lankytinos vietos eilė būti aplankytai šiandien. Gal į Italiją? Bet Ventimilija jau kiek pabodus, o iki Sanremo neužtenka polėkio. O jei į priešingą pusę? Nepažįstama Prancūzų Rivjera prasideda už Kanų. Frėjus turi senų bažnyčių ir daug romėniškų griuvėsių. Pasidaro baugu, dėl pernelyg didelės mano Mielo meilės romėniškiems akmenims. Ką man veikt, kol jis kiekvieną akmenį apžiūrės iš visų pusių ir entuziastingai dėstys keistas teorijas apie tąją didingąją civilizaciją, nelyg Jonukas paskui save kelią žymėjusią amfiteatrais, akvedukais ir kitais akmenų griuvėsiais. Sakau, gal pavažiuot į kalnus? Grassą patikrinti. Šitoj vietoj mano Mielas nerodo deramo susidomėjimo – bijo, kad kvepalų sostinėj rasiu toookio nusotabumo kvepalus, kad neišeis gyvent jų nenupirkus.. Dar prisimenam nuostabujį Vence, citrininį Menton, Kokįnors kalnų miestelį.. Dar kelios idėjos ir liksim namie sekmadienio švęst. Spėjom šitos liūdno likimo išvengt greitai tarę prisjungt prie draugų išvažiavusių piknikaut į Antibus.