Festivaliniai Kanai

Negražu taip sakyt, bet šiuos metus atostogauju labai neblogoj vietoj. Pasivaikščioję priešraliniame Monake nusprendėme, kad reikia nepasididžiuoti ir pabimbinėt po festivalinius Kanus. Kaip tarėm taip padarėm. Su pora smagių žmonių sėdom į antrą pagal gerumą autobusą, nr. 200 (pats geriausias lieka šimtinis autobusas) ir pamažėle išjudėjom į festivalį.

Čia vieta oriai papostringauti, kad Kanai nėra mano mylimiausias Prancūzų Rivjeros kurortas. Matyt nesutampa energetiniai laukai. Na ir, po teisybei, valstietiška prigimtis iškart pasibaido pamačius per dielę prašmatnybių sutelktį, papūstas kainas ir būrius gražių ponių, ponų ir ponaičių. Žodžiu, tikrai nepapuolu į Kanų target‘o grupę.

Ką pirmiausia pamačiau Kanuose šį kartą tai marios žmonių. Labai daug žmonių. Antras įdomus dalykas buvo mini Kaziuko mugė miesto centre. Matyt festivalio metu Kanai sudemokratėja. Ankščiau Kaziuko mugės vietoje veikdavo blusų turgelis, kuriame galėjai nusipirkti nešiotą Luis Viton rankinę už tūkstantį kažkiek eurų. Dabar čia molinukai, paveiksliukai ir kitas nežiniakąsujuoveikti gėris. Pigesnis už vardines rankines, bet vistiek nesveikai brangus – 80 litų už ražų puokštę???... (čia jau minėta valstietiška prigimtis sušnypštė..)

iki pilno Kaziuko repertuaro trūko kailinių kepurių

Ne molinių bliūdų pirkti mes čia atvažiavome! Einam žiūrėt raudono kilimo. O kilimą surasti visai nesunku, tereikia pakrantėje įsiliet į žmonių srautą. Lankytinų vietų stoteles lengva pažinti – šliejies prie stoviniuojančių būrio ir žiūri ton pusėn, kur jie fotografuoja. Pirmiau nei raudoną kilimą užėjom būrį elgetų. Jie stovėjo su poperyčiais, kuriuose paaiškinta, kad nori gaut vieną kvietimą. Labai smagiai nusijuokėme, kai tame paprašaikų buryje sušmėžavo mergina su popieriuku prašančiu pilies Italijoje. Ryškiai neturi problemų su humoro jausmu. Po trečio ir ketvirto užmatyto skelbimo apie Pilies Italijoje paieškas pokšto versija ėmė nebelaikyti pusiausvyros. Ar tik nebus "Un Château en Italie" tiesiog filmo pavadinimas.. Grįžę sužinojom, kad pastaroji versija teisingesnė – tą vakarą buvo šio filmo premjera. Mes ne kokie paprašaikos, kiek luktelsim ir nieko neprašinėdami patys pasiimsim tą pilį iš torentų.

buvo ir mašina, vežanti į tą pilį Italijoje

Pamatėm ir Raudoną kilimą. Net užmyniau ant jo kampo. Sakyčiau, raudonas kilimas gana monotoniškas ir statiškas turistinis objektas. Daug ekspresyvesnės ir įvairesnės konstrukcijos įrengtos kitoje kilimo pusėje. Kadangi žvaigždės pietavo ir kilimu nesiblaškė, tai ir iš forografų sienos tebuvo armatūros griaučiai.

čia Raudonas kilimas

o čia žiūrovų ložės

Ką dar gero pamtėm? Matėm lietuvių kieničių palapinę, kurios neaplankėme, nes mes ne profesionalai kiniečiai.

tuščia buvo mūsų paviljone, tarkim, kad  mūsų delegacija pietavo, arba ruošėsi į Pilį Italijoje

Šio paslampinėjimo po festivalinius Kanus atradimas buvo niekaip nesusijęs su kinu ar filmais. Vienreikšmiškai pati geriausia Kanų dalis yra uostas. Ant lengvai banguojančio tiltelio, jachtų koridoriuje tilindžiavo vėjo įsiūbuoti burių stiebai. Buvo tuščia ir ramu. Vos penki žingsniai (na gal ir keliais daugiau) į šoną ir festivalio šurmulys bei bruzdesys tampa paraleline tikrove. Apsigalvojau. Ištikrųjų tai man Kanai visai patinka.

nuotrauka nelabai pavyko, nes nesimato kaip šitas koridosius bangavo ir nesigirdi, kaip stiebai tilindžiavo

trupinėlis numylėto Amsterdamo Kanų uoste

Buitinė info: į Kanus iš Nicos veža 200‘asis autobusas. Veža jis ilgai, apie 1.5 h. Tas autobusas miestinis, stoja kiekvienoj stotelėj. Iki Kanų apie 40 km tai tų stotelių netrūkumas, kaip, beje, ir šviesoforų. Traukinys nuvežtų tris kartus greičiau, tačiau už tai reiktų susimokėt septynis kartus brangiau, mat autobuso bilietėlis perkamas lygiai už 1 eurą, o traukinio – už 7 su kažkiek.