SWAP. Džiaugsmas gauti dovanų

Dovanų aš laukiau laukiau. Tada dar biškelį palaukiau. Tada dar šiek tiek luktelėjau. Po to padariau pertraukėlę. Atsikvėpiau. O tada susikaupiau ir dar mažumėlę luktelėjau. Ir štai vakar paštas pasidavė ir atidavė man, kas man priklauso. Bet čia laukimas nesibaigė. Reikėjo deramai atsiveikinti su kalėdiniais svečiais. Dar reikėjo susikaupti ir susišukuoti papiktintas mintis apie piktybines pašto peles, kurios pragraužė man adresuotą voką. Nu tiek laukus, gi negražu būtų prakąsti savo kalėdinį desertą, susikaupus ties artimaisiais iš Lietuvos, juolab ties tolimais iš pašto. Ir štai ryte, išlydėjus kalėdotojus, bet dar tiek neprabudus, kad paslinkčiau užsiimti piktumais, ėmiausi savo kalėdinio pyragaičio.

Pro pašto pelių pagraužtą voko kraštą kyštelėjo nosį kiek pavargęs dovanų maišas. O iš to maišo pasirąžiusi išlindo visa daili ir nė kiek ilgos kelionės nenuvarginta kepuraitė. Visa tokia išeiginė – švelnios natūros ir subtilių manierų. Ryškiai nusiteikusi, nerūpestingiems pasivaikščiojimams Anglų promenada (čia tokia Nicos Laisvės alėja – eini sau nelyg tiesiog pajūriu pasivaikščioti, bet prie to pačio save parodai, kitų pažiūri). Aš būtinai ją kurį vakarą pavedžiosiu po tą promenadą. Kai tik kalėdiniai lietūs Žydrojoje pakrantėje išsisems. Tada abi iškėlusios galvą patrauksim ta promenada pasirodyti kokios mudvi gražios ir patenkintos gyvenimu.

Šiltų ir jaukių švenčių visiems!

Žiemojimo šiltuose kraštuose ypatumai

Man vis dar nėra savaime suprantama, kad gyvename šiltuose kraštuose. Vis dar nuostabu stebėti kitonišką sezonų kaitą. Kas be ko, iš tolo geriau matosi ir savų metų laikų dėsningumai bei nuotaikos. Kai tik Lietuvoje stojo plikis lapkritys, atatūpstas atsitraukė ir lietuviškos žemės ilgesys. Lyg kas raištį nuo akių būtų nutraukęs – jėzusmarija, kokia laimė šitaip šiltai žiemoti!

Kai sekmadienį ėjome garbės ratą aplink Cap Ferrat (kas tas kapas feratas paiškinta čia ), vis išsprūsdavo „ir šitaip gruodžio mėnesį!“. Ne jūs negalvokit pačio šilčiausio – paplūdimio sezonas jau senokai išsisėmė ir jūroje plūduriuoja tik pavieniai turistai iš tolimos šiaurės. Tačiau kol kas apsišiltinam striukėmis, kurios Lietuvoje kitą kartą sumačydavo ir vasarą. O jeigu vidurdienį taip pajudėjus aktyviau, tai galima ir visai vasariškai išsirengti. Mes jau truputuką pašalę patyrę, todėl taip išsyk ant šito kabliuko nekimbam. Žinom, kad čia žiemą saulė būna nenuosaikaus būdo. Į akis ji šypsosi, kad net akys raibsta, o tik pasukus už kampo migom pamiršta apie šiltą draugystę. Bet spalvų čia tiek, kad žiemą Lietuvoje net nedrįstum taip ryškiai sapnuot.

SWAP. Džiaugsmas dovanoti

Viešai pasiskelbiau, esą atsidariau blogą, kad būtų kaip pasidalinti su geros valios žmonėmis savo atostogų pertekliumi. Ir visai nemelavau. Bet, pirmojo savo SWAP'o proga išpažinsiu ir užkulisinę Šiltų kraštų atsidarymo aplinkybę. Taigis jau kažkiek metų per kiekvienas kalėdas pro rakto skylutę stebėdavau, kaip visokio plauko rankdarbiautojos mainosi dovanėlėmis. Ir taip nuo dūšios papavydėdavau. Ir panosėj pamurmėdavau .. ir aš norėčiau.. ir aš galėčiau.. Ir kasmet pasižadėdavau, kitamet atsidaryti blogą savo gyvuliukams, kad ir aš į kokius mainus įsipaišyčiau. Taip jau susisklostė, kad aš pirmiau įsikūriau Šiltuose kraštuose, nei surenčiau kokią buveinę savo gyvuliukams.

Ir tada, tada pradėjau tykoti kalėdinio SWAP'o. O kai Daiva ėmė burti mainų ratelį, tai šokau į kalėdinį vežimą į šalis per daug nesidairydama. Belaukdama kurią iš merginų paskirs mano dovanos laukt, vis pagalvodavau kiek visko gražaus galėčiau pasiūsti į Žydinčias pievas po kurias vis akis paganau. Man tos pievos būna gražiausios prieš kalėdas – kiekvienais metais sau pasižadu iki kitų kalėdų išmokti siuvinėti ir prisiuvinėti tokių ir anokių kalėdinių grožybių. Nu kitąmet tai jau tikrai! Neįtikėtina, bet akivaizdu – gavau dovaną ruošti būtent Dovilei.

Astronomija ir katinais apsėstas Perinaldo

Kai Don Luca sužinojo, kad savo šventas valdas aprodė atrsonominei kompanijai, entuziastingai pamojavo ranka kalnų link ir pakusino būtinai nuvažiuoti į Kažkokį miestelį, nes ten gimė Kažkoks astronomas. Grįžus namo mano artimiausiam astronomui, kuris tąkart liko namie puosėlėti radikulito, taip ir papasakojau – žinai, kažkur netoli Ventimilijos yra Kažkokio astronomo gimtinė. Googlo supratingumas beribis. Pateikus užklausą apie du Kažkokius jis mums išsamiai papasakojo, kad netoli Ventimilijos Perinaldo meistelyje yra gimęs pats G. D. Cassini. Pasirodo tai labai garsus astronomas. Jau maždaug savaitė, kaip aš jį pažįstu. Žinau net du dalykus. Pirma – Cassini yra didi astronomijo žvaigždė (vienok, mano profaniškais skaičiavimais, ne pirmo ryškio). Antra – Cassini gimė Perinaldo miestelyje.

Taigis turėjom net dvi rimtas priežastis pirmą žiemos sekmadinį švęsti Perinalde – miestelis yra Italijoje ir ten gimė didis astronomas. Vietoje atradau ir trečią Perinaldo gerumą – tas gerumas trynėsi apie kojas, oriai budėjo prie durų, ražėsi saulėkaitoje ar be jokio kilnaus tikslo trainiojosi tarpuvartėse. Tų katinų buvo daug ir visokių. Namie žiūrėdama Profesoriui į akis užsiminiau: žinokis, Italijoj pilnos gatvės meilių katinų.. Nepedagogiška, bet veiksminga. Šiandien budinomės nuo žadintuvo cypimo, o ne katino žviegimo, negana to, bent pora kartų priėjo pasiprašyt paglostomas.

Nostalgijos uostai

Labiausiai mėgstu keliauti į negirdėtą nematytą kraštą nežinomais keliais, o dar geriau – bekele. Gal kiek blefuoju dėl negirdėto – nes dailūs vardai visada masina skambiais pažadais. Nuostabiausia tokiose kelionėse yra tai, kad jos niekada nenuvilia. Kai be lūkesčių žemėlapio ar visažinio kelionių vadovo klaidžioji bevardėmis gatvėmis, per tvorą žvilgčiojant į nepažįstamus gyvenimus, niekada nei pasiklysi, nei apsiriksi. Kada nors leisiuos laukais per Mongoliją.

Vienas stambesnių gyvenimo svečiuose kraštuose džiugesių yra galimybė savaitgalį imti ir atvažiuoti į miestelį, apie kurį nieko nežinai. Dažniausiai aš nežinau smarkiai daugiau, nei mano Mielas. Ir darau tai tyčia, sutelkusi valios pastangas ir pasikinkydama "atsargiai - tuoj žaibuos" žvilgsnį, kai tik žemėlapio gyventojas panūsta išplepėti nepažįstamų gatvių vardus. O jis, veinok, smarkiai stengiasi negadinti man džiaugsmo ir į žemėlapį žvilgčioja vogčiom.

Frėjus laikosi per tris žingsnius nuo jūros

Viva Italia! Arba kaip mes kavą gėrėm pas Francescą

Vakar Artimas mano išrašė pagyrimą už nuoseklumą, straipniuose primenant kurioj šalį kava gera, o kurioj kavos, kaip ir nėra. Žinot, kaip būna, kai vaikai ginčijas su tėvais iki negalėjimo, o draugams pažarsto išminties, net neišpakuotos iš tėvų žodžių. Aš žaibiškai nutaisau tigrus tramdantį žvilgsnį, vos tik tas mano Artimiausias įkvėpia oro prieš pradėdamas sakinį apie tai, kaip Lietuvoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Čekijoje ir bilekurioje pasaulio šalyje, kuri nėra Italija, neįmanoma gauti itališkos kavos.. Aš tai, jei ką, ką tik išgėriau puodelį užpiltuko, ir dargi, savo Mielo gėdai, apie tai viešai pasigyriau. Bet turim tokią itališką vienos kavos istoriją, kad vardan to nuoseklumo ir vardan mūsų tyros meilės šitai šaliai imsiu ir aprašysiu. Nes gražios istorijos turi būti papasakotos

Kažkada pavasarį sukinėjomės tarp Piemonto kalvų ieškodami kelio į romaninį vienuolyną. Mūsų mergaitės temperamentas ryškiai lėtenis, nei itališki posūkiai. Taigi kol toji visų kelių žinovė pabaigdavo komandą „sukite į kairę“, mes jau būdavom nuvažiavę į dešnę. Istorija kartojosi tiek kartų, kad jau darėsi vis mažiau nuotaikinga. Jau pasidžiaugėm, kad romaninė vieta tiek arti, kad jau nebėra kur pasukti pro šalį. Aga, atspėjot. Vis tik prieš paskutinį „sukite į dešnę“ dar spėjom nusukti į kairę. Aš tokiais atvejais visada pasiruošus suorganizuoti dramą ir bet kaip bet kur apsisukinėti. Mano mielas tokiais atvejais atidžiau pasižiūri į žemėlapį ir paieško ten pozityvo, pvz. – o, padarysim lankstą, bet užvažiuosim į miestelį ir išgersim kavos. Kavos tai kavos. Žinau, kad tai man labiau rūpi tie kapitelius ir portikus užtūpę romaniniai gyvuliukais. Žinau, kad jis tam vienuolyne išbus kiek man reikės ir net pasidžiaugs kokiu babaužiuku, jei man labai prisireiks pakrykštavimo draugo. Susikišu dramą į kišenę – tarkim, man irgi tos kavos trūksta.

pavasarį Piemonto kalvos atrodė maždaug šitaip

Šokoladinis salonas

Nebus nė trupinuku per stripriai pasakyta, paskelbus, kad prancūzai yra desertų genijai. Visi skanėstai čia tiesiog dieviški. Kaip nuosekliai Prancūzijoje dūsaujame, kad nėr čia kavos, lygiai taip pat nuosekliai Italijoje numykiam, kad nėr čia nieko skanaus prie kavos. Nicoje mes užgyvenome ne tik savo bulanžeriją, kur krosanai visų skaniausi, bet ir savo šokolateriją, kur auga tobuliausi tortai. Kas kart, kai užsimerki ir lauki, kol burmoje sutirps kąsnelis iš tos šokalaterijos parsineštos palaimos, visa visata dainuoja apie tai, kad nėra tobulesnės šalies valgyti gyventi už Prancūziją.

šokaldinis dres kodas

dar keletas detalių iš šokoladinės drabužinės

Trys Ezai arba ruduo kitoniškai

Išseko auksinio rudenėlio fotografijų srautas facebooke, lietuviški draugai ir giminaičiai patikino, kad medžiai jau visai išspilikino, tai išsisėmė ir mano uchvata rudens paieškoms. Juolab, patikimi šaltiniai paliudijo, kad kalnuose rudens sezonas uždarytas – nuo viršūnių žemyn jau tipena panelė žiema, sniego jupele su varveklių kvarbatkomis apsitaisiusi. Vadinasi, pareina žemutinių pėsčiųjų trasų sezonas. Vasarą tie takučiai būna pavajongai įkaitę. Iš patirties sakau – kelis kartus saulė buvo taip užvožus per šviesią galvą, kad per mažai nepasirodė. O jei prie visų šių reikšmingų aplinkybių dar pridėti būrį smagiai nusiteikusių bičiulių, gaunasi pasikrykštaujantis žygelis pakrantės kalvom.

Savaitgalį žygiavome per tris Ezus. Žydrojoje pakrantėje tiek dau miestų ir miesteliukų, kad žmonėms fantazijos pritrūko visiems skirtingų vardų prigalvoti, todėl labai įprastas reikalas skirtingas to paties vardo gyvenvietes pažymėti, išskiriant svarbiausia jų būdo bruožą. Pavyzdžiui, visa pakrantė yra nutūpta miestukų Blabla (tikrieji vardai redakcijai žinomi) sur Mer. Kaip jau supratote, yra net trys Ezai: Ezas palei jūrą (Èze su Mer), Ezo kaimas (Èze village) ir tiesiog Ezas (Èze). Ezai išsirikiavę kas kelis šimtu metrų (čia metrai yra aukštumo, o ne tolumo matas). Ši Ezų virtinė vos už kiek daugiau nei dešimties kilometrų nuo Nicos, todėl lengvai pasiekiama traukiniu (tik žemutinis), autobusu, mašina, dviračiu ar pėstute.

suvaikštomas tas Nyčės takas, bet lengviau eisis su patogiais ir nuspardymui pakančiais batais

Ventimilija – mūsų artimiausia Italija

Gal kada ir užsiminiau, bet negėda ir pasikartoti – Italiją mes mylim! Ir kurį laiką didžiausias Nicos privalumas buvo tai, kad ji netoli Italijos. Su laiku tų privalumų sąrašas ilgėjo, nejučiom pradėjom vis aplaidžiau laikytis taisyklės, „vieną savaitgalį pažindinamės su prancūziškomis apylinkėmis, kitą – su itališkomis. Bet tai anaiptol nereiškia, kad itališka meilė išblėso. Kiekvieną kartą grįžus į Nicą po itališkos dienos išsiunčiu sms Donatellai, apie tai, kad jos šalis yra tiesiog fantastiška. Privaloma tvarka į Italiją vežame visus savo svečius. Mano mielas visiems privaloma tvarka sugirdo po espresso dozę, o į tokius tuščius atsikalbinėjimus, kaip „aš negeriu kavos“, atsako „žinau – juk niekada nebuvai Italijoj“.

Ventimilija (it. Ventimiglia, pranc. Vintimille) yra pirma itališka vieta už sienos. Daug sykių ten buvom, dar daugiau sykių ją pravažiavom, bet kai grupė astronomiškų draugų ėmė organizuoti išvažiuojamąjį picos seminarą Vantimilijoje, entuziastingai sėdau į traukinį su visais, nes žinojau – Italijoje visada būna gerai.

dar traukinyje pradėjom organizuoti un casino (čia ne monakietiška, o itališka buitine prasme)

Šventas Asyžius

Prieš visus šventus skubu papasakoti apie vieną švenčiausių Umbrijos miestelių – šventą Asyžių. Norėjau į Asyžių, nes žinojau, kad Šv. Pranciškus buvo Asyžietis. Dar žinojau, kad kažkur aplink Asyžių turi stovėti bažnytėlė, kurios pavažiavusį stogą Pranciškus savom rankom sutvarkė. O daugiau tyčia nesidomėjau, kad nesugadinčiau sau atradimo džiaugsmo. Bekrykštaudama kaip mes važiuosim į Asyžių, o po to, kaip mes buvom Asyžiuje, supratau, kad kiti (people from people) apie Asyžių žino dar mažiau – .. aaaa kaip įdomu .. (mintyse: .. ??? pššššššš ... ką čia vakarienei suvalgius?..).

balandžius su Pranciškus tebesaisto amžina draugystė (sutvirtinta šniuriukais)
Santa Maria degli Angeli bazilika

Asyžius yra tiek žinomas ir svarbus, kiek žinomas ir svarbus yra šv. Pranciškus. Popiežiaus bendravardis prieš daug šimtų metų gimė, augo ir švenčiausius darbus nudirbo būtent Asyžiuje. Jaučiu profesinę silpnybę priedermę papasakoti kiek daug gražių dalykų žinau apie žymiausią Asyžiaus ubagėlį.

Apie Pranciškų savais žodžiais. Pranciškus gimė 1182 m. Asyžiuje. Šilko pirkliui Pietro Bernardone tiek patiko Prancūzija, kad norėdamas visuomet šalia savęs turėti dalelę to gėrio, šalia sūnaus krikšto vardo Jono pridūrė ir antrąjį – Prancūziukas (it. Francesco). Prancūziukas pateisino savo vardą ir buvo padykęs laisvo būdo vaikis. Vienok, patyrusio lėbautojo ir samdomo kareivio karjera jo šventos biografijos nepagadino, priešingai – suteikė daugiau dramos.

Ruduo, pernykštis sniegas, vėjas, šaltis ir kiti kalnai

Žiūrau vakarykštes nuotraukas ir vis dar save bandau patikinti – taip, taip aš ten buvau. Į vieną dieną sutilpo neįtikėtinai daug įspūdžių ir iššūkių. Perėjom bent kelias klimato zonas, peržengėm ne vieną „aš čia tikrai neičiau“ slenkstį, įlipom į aukščiausią gyvenime viršūnę. Vis dar virškinu vakar dieną. Veliuosi į visokius „life, univers and everithing“ lygio klausimus: ar visada verta eiti tiek toli, kiek kojos gali nunešti?; ką duoda užsikabarojimas aukščiau nei norėtųsi?; kiek išminties ir kiek tingėjimo yra atsirobojime nuo visokių įrodymų sau ir žmonijai?; kurioj vietoj savęs saugojimas ir savo ribų žinojimas pereina į savęs ribojimą? et cetera.. Žinau, kad bet kuriam prityrusiam kalnų žmogui, šitoks pliūpsnis egzitencinių klausimų po dienos pasivaikščiojimo pasirodys giliai naivus dalykas. Bet aš tai niekada smarkiai nesiveržiau į kalnus. Man tik rudens Žydrojoj pakrantėj pritrūko.

Nepasiduodam. Rudens paieškų tęsinys

Šiandien nėjau parsinešti krosanų pusryčiams. Kur jau ten eisi, kaip ten jau eisi. Net ir iki virtuvės užsikaisti kavos krypavau pabrėžtinai siaurais žingsneliais, nelenkdama kojų per kelius. Užtat vakar ėjom daug, sakyčiau, kiek per daug. Pusantro kilometro nėra didelis atstumas, bet, pasirodo, pusantro kilometro į viršų, o po to tiek pat į apačią jau šis tas (čia pusantro kilometro yra aukštumo, o ne tolumo matas). Viskas čia per tą rudenį.

Man tiek prireikė rudens, kad pasirašėm į žygį, kuris jau iš aprašymo rodės musų kinkom kiek per aukštas. Iki užlipom galvojau va kaip šaunu, kartais atsiverti išoriniam spaudimui. Mes patys savęs tikrai nebūtumėm prispaudę sekmądieną keltis kaip į lėktuvą. Tuo metu, kai paprastai kramsnojame sekmadieninius krosanus, jau buvom nusibeldę pusšimtį kilometrų ir jau kažkiek pasilypėję. Nuėjus cielą trečdalį kilimo kelio įvertinome, kad čia būtų ta vieta, kur sėstumėme pailsėti ir klotumėme pikniko staltiesę. Viršūnėje buvo daugiau nei aišku, kad laisva valia, nepastiprinta jokiais moraliniais įsipareigojimais bendražygiams, savo kaulų čia tikrai nebūtumėm užnešę.

Japoniškas sodas Monake

Šiandien besidomėdama olandiško gyvenimo naujienomis apturėjau déjà vu – kaip peržiūrinėčiau savo nuotraukas apie japonišką sodą Monake. Tiesa, nežinau, ar Monako japoniškam sode būna ruduo. Ta proga nusprendžiau pastumti į šalį Šventą Asyžių jau bene mėnesį laukiantį, kad jo ardesu parašyčiau kokį gerą žodį. Kantrūs tie šventieji.. O mane šiandien patraukė ant puikybės pasirodyti, kad ir aš esu buvus japoniškam sode.

daugiabučių papėdėje kulūs varteliai į išukuotą ir išglostytą pasaką apie Japoniją

Monakas yra nuostabi daugiabučių valstybė. Čia dangoraižiai lipa į kalnus, o jei lieka trys pėdos žemės, kur jau nebeina įkomponuoti daugiaukščio, tuosyk ten pasodina parką. Parkui įsteigti čia net nebūtina ieškoti laisvos žemės, kitą kartą užtenka ir laisvo stogo. Japoniškas sodas - vienas prabangesnių jis įsitaisęs ant 7 žemės hektarų. Ir ne šiaip susirietęs ant kokio skardžio pašaliuko, o patogiai išsitiesęs palei jūrą Monte Carlo papėdėje.

Po uogą, po lapelį renku savo rudenį

Kuo tuoliau, tuo labiau man pritinka gyvent šiltuose kraštuose. Visakaip gražu čia. Labai mielai pratęsčiau atostogas dar bent metams. Bet..  nėra tokios visatos, kur negyventų Bet'ai. Bet štai ateina laikas, kai trūks plyš prireikia prisiglaust prie tos laimės, kurią jau pažįsti. Kovo mėnesį blaškėmės po kalnus ir pakalnes ieškodami žibučių. Nes nėra pavasario be žibučių. O rudeniop aplink kojas pradėjo veltis ilgesiai ir neįveikiamai prisireikė pabraidyt po geltonas šiugždančias marias, išsikrykštaut po padykusiais klevais, pasikartoti visus įmanomus geltonus, rausvus ir rusvus atspalvius. Šiandien penkias žydras jūras išmainyčiau į vieną rudeniškai apsitaisiusią alėją.

Jau kuris laikas, kai atidžiai žvalgaus rudens pėdsakų. Palmės net ir baigiantis sezonui savo lapų nei perspalvina, nei pavėjujui išmėto (geriau pagalvojus, gal taip ir geriau). Kaip rudenišką užuominą galima užskaityti tik geltonų slyvukų vėduokles (tikrai ne botaninis palmių vaisių pavadinimas). Klevų pusbroliai platanai išsirenginėja patyliukais, nedemonstruodami savo rudeninės dramos spalvingame parade.

Puikusis San Gimignano

Į San Gimignaną važiavome nes kadais savom akim mačiau, kaip ten gražu ir norėjau tą gražumą parodyti savo Mielam. Tai mažiukas dailiosios Toskanos miesteliukas. Daug Toskanoje tokių mažiukų gražuoliukų. Kalvas vainikuojančios jų akmeninės sienos gobia siaurų gatvelių rezginį, tose gatvelėse už kas antro kampo rymo senutė bažnyčia, o kas trečios durys atsidaro į skanumynų-gražumynų krautuvėlę. Čia vietiniams nereikia nė pusės sekundės galvoti, kad pasakytų kur yra gražiausia vieta pasaulyje.

San Gimignano vienas puikiausias iš Toskanos mažulių, su aukščiausiai iškelta karūna. Ir tai ne metafora. Juk ta karūna apkaišyta akmeniniai bokštais. Senais gerais laikais tų bokštų čia buvo virš septyniasdešimt. Bet ir išlikusių šešiolikos dangoraižių pakanka, kad iš tolo matytųsi koks San Gimignano puikus.

Monako muziejų šturmas

Peržiūrinėdama lietuviškas nuotraukas apie orą pasigedau rudens. Tai šį savaitgalį šiek tiek palinojo rudens. Užtat po namudinės sekmadienio popietės tenka pasakoti savaitės senumo naujienas apie didžiai kulturingą praeitą sekmadienį.

Aną sekmadienį šturmavom Monako muziejus. Nes per atostogas Italijoje išsiugdėme įprotį – „nė dienos be muziejaus“. Tai Monake atidirbom už visą savaitę. Dar viena tokio pasinešimo „ant kultūros“ priežastis buvo Europos paveldo diena, kuri Monake nutiko rugsėjo 22 d., savaite vėliau nei Europoje. Ta proga visi kunigaikštystės muziejai, iškyrus vieną, dykai įsileido monakiečius ir prašalaičius. Kad būtų įdomiau, praviras duris paliko ir krūva vienaip ar kitaip kulturingų įstaigų. Žemėlapyje buvo pažymėti 38 kultūros taškai. Mūsų kultūringos sekmadienio popietės rezultatas: 8 taškai, iš jų 5 muziejai, 2 išskirtiniai lankytojams atsivėrusios įstaigos ir vienas botanikos parkas. Viso sutaupėm 64,4 euro. Ir dar atradom kur vos už 6 eurus duoda daug šviežių, kokybiškų, gardžių ir visokeriopai puikių  makaronų ir gniokių. Pasirodo Monake įmanoma pavalgyti sočiai, skaniai ir dar pigiai!

Piza: stebuklinga architektūra bokšto rėmėjų apgultyje

Yra toks miestelis Toskanoje, į kurį traukia būriai sveikuolių iš viso pasaulio. Visokie visokiausi keliauninkai: drūti, laibi, siaurom akytėm, šviesiom kasom, jaunuoliai, jau kažkiek pagyvenę ir dar visa kaip kitaip skirtingi jie čia susitinka, kad drauge padarytų mankštelę. Tokią nedidutę, sudėtą vos iš kelių tempimo pratimų – mistinį tiesumo palinkėjimą iškrypusiam bokštui. Aš ne toks. Aš veržiausi į Pizą ne pareikšti paramos pasvirusiai varpinei, o pažiūrėti šalia jos stovinčios prašmatnios katedros.

Stebuklų laukas. Ne kitaip

Ne šiaip sau aikštė, kurioje sukomponuotas visomis prasmėmis grandiozinis katedros kompleksas, praminta Stebuklų lauku (Piazza dei Miracoli, angliškai paprastai verčiama Field of Miracles, lietuviškai Stebuklų laukas irgi skamba įtikinamiau, nei Stebuklų aikštė). Miesto pašalyje ant plyno lauko stovi baptisterija, katedra ir ta nelaimėlė varpinė, katedros pašonėje glaudžiasi išeiginės kapinės Campo Sancto. Kompleksui išaiškinti įsteigti du muziejai: Katedros istorijos muziejus (Museo dell'Opera del Duomo) ir Sinopijų muziejus (Museo delle Sinopie).

Marko Šagalo muziejus. Nesupratau, bet gal kada nors pradės patikti

Šį savaitgalį per Prancūziją nusirito kultūros pasiutpolkė. Europos kultūros paveldo savaitgalio (Journées européennes du patrimoine) proga duris atvėrė aibė muziejų, kultūros paveldo objektų, tą paveldą globojančių įstaigų, archyvų ir panašiai. Jau po laiko iš draugiškų šaltinių sužinojau, kad pusiau praviras duris buvo palikę ir traukiniai, tą savaitgalį vėžinę perpus pigiau.

Kultūros pasirinkimas buvo trikdančiai platus ir įvairus – vien Nicoje buvo galima kultūrintis ištisas dvi dienas su pietų pertraukom ir aplankyti net penktadalį lankytinų objektų. Mūsų kultūringą savaitgalį patrumpino mūsų mieliausias katinėlis, paryčiais demonstravęs beribę fantaziją ir kantrybę kovoje už dėmesį. Taigis dienomis protarpiais labiau norėjosi miego, nei kultūros.. Šeštadienį pažiūrėjome Operos teatrą. Tokį visai tokį pat, kaip per Aną Kareniną. Iš eskursijos supratome, kad gidė kažką pasakojo apie Operos teatrą ir kažkur praėjo caras Aleksandras II. S‘est tout. O sekmadienį aš išėjau į Marko Šagalo muziejų (Musée national Marc Chagall). Seniai norėjau jį patikrinti, o čia dar proga sutaupyti beveik aštuonis eurus.

Apie žymujį paišytoją M. Šagalą sužinojau atvažiuvusi į Nicą. Kaip jau esu užsiminusi, mano meniški draugai išmirė prieš penkis šimtus metų ir daugiau. Žydrojoje pakrantėje bandau užmegzti bent kokį kontaktą su šviežesniais meninkais, mat čia daugybė muziejų, skirtų daugybei čia praėjusių visuotinai pripažintų genijų.

Marmurinė Carrara

Iš autostrados išstojome ties Carrara, nes laiku prisiminėme sakinį-paklydėlį iš draugų atostogų prezentacijos. Tą kartą neperlabiausiai sudominęs komentaras ties neperlabiausia pro traukinio langą daryta nuotrauka išplaukė į aktualijų lentyną, kai bandėme viens kitam paaiškinti kodėl tos snieguotos viršūnės tokios neauškštos. Pala pala - čia gi tos visų laikų garsiausios Carraros marmuro kasyklos, apie kurias dar prieš dvi savaites nebuvome nieko girdėję. Mažu verta patikrinti vietovę kur įkvėpimui medžiagos sėmėsi mikelandželai, berniniai ir kiti daugiau ar mažiau pripažinti genijai. Šiandien sužinojau, kad, šituos marmurinius kalnus žinojo dar romėnai – Panteonas bei Trojano kolona nulipdyta iš to paties Carraros marmuro.

taigi čia visai ne snieguoti kalnai, čia - marmuriniai kalnai, prakrapštytais viduriais

Labai nepasigailėjome eksprompto įstoti į atostogas miestelyje, apie kurį iš nuogirdų žinojome vos pora raktinių žodžių: marmuras ir Mikelandželas. Nesam urviniai žmonės, o ir Žydrojoje pakrantėje gerokai praplatinome akiratį, bet nieko panašaus į Carrarą nebuvome užmatę. Miestelis nedidukas, pašiurusiais pakraštėliais, apytvarkingiu senamiesčiu. Neatrodo pasiturintis, veikiau toks vidutiniokas paglamžytu švarku ir nuspardytais batais, nežinia dėl kokių priežasčių nešiojantis bilenkokio brangumo laikrodį.

Į kelionę!

Iškeliaujam į Smaragdo meistą. Miestą – pažadą. Tam miestui aš pažadėjau grįžti su mylimu. Miestas man pažadėjo, priimti ir palaiminti meilę.

Rodos, kartu turėjom žemę apeiti, kol nebeliko jokių kitų kelių, tik tas vienas. Geltonų plytų. Laikas tesėti pažadus. Iškeliaujam.

Picasso šventė Monake

Smagiausios šios vasaros pramogos buvo laukinės: braidymas padebesiais kalnuose, klaidžiojimas pievom ir laukais Provanse, pasisupimas jūros bangose ir pan. Bet mes ne visai laukiniai – kitą sykį imam ir praalkstam kultūringo peno sielai. Šį savaitgalį išvažiavom kultūros paieškot į Monaką. Vasarą Monako kultūros namai (oficialus vardas Grimaldi forum) suorganizavo parodą „Monaco fête Picasso“. Pagal mano prancūzų kalbos įsivaizdavimą, norėta pasakyti „Monakas švenčia Picasso“ arba „Monake švenčia Picasso“. Šventė organizuota Picasso mirties 40-mečio jubiliejaus proga. Iš ties tai buvo du viename – dvi parodos susijungė į vieną šventę: „Picasso dans la Collection Nahmad“ ir  „Picasso Côte d'Azur“. Išleisti ir du katalogai – atskiras kiekvienai parodai.

fotografuoti nebuvo draudžiama tik kultūros namų foje

Toje dalyje su ilgesniu pavadinimu paviešinti Picasso darbai iš privačios Nahmad kolekcijos. Anot parodos sienlaikraščio ta kolekcija yra gana unikali (quite unique), mat joje sukaupta tūkstančiai impresionistų ir modernistų darbų. Šitoj vietoj nevalingai šyptelėjau apie daugybę unikalių, vienintelių ir nepakartojamų dalykų ir jų kopijų parodomų kiekvienoje naujoje kiekvieno Lietuvos muziejaus parodoje. Taigi Grimaldi forumas suorganizavo, kad būtų paviešinta 116 Picasso masterpieces‘ų iš tos gana unikalios privačios kolekcijos.

Naujosios pilies griuvėsiai

Nesakykit, stipriai skamba, kai akmeninių griuvėsių krūva vadinasi Naujoji pilis (Châteauneuf, Castel Nuovo). Esu mačius nemažai naujų pilių griuvėsių ir Šiauliuose Medelyne ir Vilniuje Gineitiškių kaime. Bet tos naujos pilys buvo pavargusios vos per kelisdešimt metų. O šioji, prancūziškoji Naujoji pilis kitokia. Mes prie tokio senumo naujovių nepratę. Pats įdomiausias dalykas apie Nająją pilį, žinoma, yra, kaip atrodo Senoji pilis. Pasirodo nėra Senos pilies. Užtat pakalnėj yra Senasis miestas (Villevieille). Neorginuoziu intrigos ir iškart paaiškinsiu apie Naujos ir Seno santykių peripetijos.

O viskas buvo taip. Seniai seniai, užnešė romėnai vakarų-lotyniškos kultūros daigų į Žydrąją pakrantę. Dalis tų nešėjų nusėdo Senam mieste. Šitoj vietoj kadais laukiniai lauželius kūreno. Spėju, kad romėnams nelabai darė įspūdi sena Senamiesčio istorija. Veikiausiai, jiems patiko, kad vietovė kiek pakylėta nuo jūros lygio, bet nepakabinta padebesiuose. Todėl čia įmanoma priemiestyje kapstyt žemę ir savo daigus augint. Gyveno sau ramiai kultūringi romėnai ir jų palikuonys (vardan poetinio paveikumo visus romėnų palikuonis ir toliau vadinsiu romėnais), pakol laukiniai longobardai nesusiprato, kad tai jiems priklauso visos kadanors laukinių gyventos žemės. Nežinau ar iš pagarbos istorinės restitucijos teisei ar iš nuolankumo natūraliai laukinei jėgai, bet romėnai susirinko savo kultūringus žaislus ir išėjo į kalnus. Ėjo ėjo. Palipo į artimiausią kalną ir labai pavargo. Prisėdo pailsėt. Besiilsėdami apsižvalgė, kas gero ant to kalno. Buvo nemažai gero akmens. Daugiau nelabai ko gero rado. Užtat jautrios sielos romėnų palikuonys negalėjo neišrašyti pliusų prieš jų akis atsivėrusiam grožiui: į kairę pažiūrėsi – žydra jūra tyvuliuoja, į dešnę pažiūrėsi – baltos kalnų viršūnės dunkso, tiesiai prieš akis – upės slėnis žemyn smenga. Nu gražu pažiūrėt. Patikrino popierius romėnai, ar čia kokie laukiniai niekad negyveno, kad vėl kas iš istorinių paveldėtojų neapsireikštų. Vietovės popieriai buvo švarūs. Va taip, maždaug XI a. prasidėjo Naujos pilies nauja istorija.

Šventiniai pietūs Italijoje

Žolinių išvakarėse pasikartojome jau kelias savaites vis pastumiamą planą minti į Cagnes sur Mer. O bet tačiau kramtydama pusrytinį krosaną supratau, kad reikia į Italiją. Reikia, tai reikia. Kokias tris su puse minutės pasvarstėm, kur į Italiją važiuosim. Artimiausia Italija yra Ventimilija, bet ji jau kiek pabodus (matyt, kaip tik todėl apie ją ir nė kart nerašiau), Sanremo per didelis ir per toli. O kas čia tokio būtų iš kart už Ventimilijos palei jūrą? Bordigiera. Viskas aišku, važiuojam į Bordigierą. Net neįsivaizdavom koks tobulas mūsų pasirinkimas.

svarbiausia Bordigieros senamiesčio arterija gyvenimas teka tykiai ir tingiai

Bordigiera labai aprėmiamo dydžio miestelis. Visas (sic!) senamiesčio gatveles galima išvaikščioti per kiek daugiau nei dešimt minučių. Turistų čia būna tik pavieniai egzemplioriai. Jei lyginti su poilsiautojų bandom Nicoje, Bordigieroje nėra nė vieno turisto. O kita vertus ką veikti toj Bordigieroj? Čia net nėra jokio muziejaus, pilies ar dar ko unikalaus ir nepakartojamo. Mes veikėm, tai kas smagiausia yra veikti Italijoje prie jūros. Pavalgėm šventinius pietus ir pasiniurkdėm jūroj.

Kaip žvaigždes skaičiavom

Tebūnie atskleista paslaptis. Mano Mielas yra profesionalus žvaigždžių skaičiuotojas. Ir į Nicą mes kraustėmės tam, kad jis daugiau žvaigždžių suskaičiuotų. Todėl, kai buvo paskelbta, kad penktadienį su Donatella ir Guillaume (čia prancūzai taip nesveikai užrašo Guljomo vardą) važiuosim žvaigždžių skiačiuoti nelabai tenustebau. Nesu aš geriausia skaičiuotoja pasaulyje, bet ko dėl kompanijos nepadarysi. Be to, delfi‘s, facebook‘as ir kiti autoritetai grasino šiukštu nepramiegoti įstabių įstabiausio nuostabų nuostabiausio žvaigždžių lietaus.

Nicos pliažas

Apsižiūrėjau, kad rašau rašau apie šiltus kraštus į kairę ir į dešnę nuo Nicos. O Nicos, tai apsimetu, kad nepažįstu. Nelabai mandagu šitaip. Taigi taisau padėtį. Papasakosiu apie patį svarbiausią Nicos lankytiną objektą.

Kažkada seniai seniai, darganotą, vėjuotą ir kitaip nemalonią sausio popietę paėmė mano Mielas mane už rankos ir nuvedė jūros parodyt. Ekskursija buvo nelabai vykusi. Nusivylimas ir apmaudas liejosi per kraštus. Tai sakei važiuosim prie jūros gyventi, o čia kas tokio??? Akmenimis grįstas pliažas palei gatvę??? O kur pušynai, bekraščiai smėlynai, tyluma, ramuma, bangų ošimas, jūros kvapas ir t.t.??? Prireikė laiko, pakol radau stiprybės atleisti Nicos pajūriui užtai, kad jis visai ne toks, kaip Nidoje. O po dar kažkiek laiko nejučiom pradėjau Nicos pliažo minusus taisinėti į pliusus.

kaip ir minėjau: jūra, akmenukai, promenada, gatvė, senamiestis

Bet apie viską nuosekliai. Nicos žydroji pakrantė išsitiesusi palei Anglų promenadą (Promenade des Anglais). Reikalai išsidėstę maždaug taip: jūra, akmeninis paplūdimys, pėsčiųjų promenada, mašinų gatvė, senamiestis, toliau kitos rūšies miestas. Tokia seka nepalieka jūrai jokio privatumo, tačiau padaro ją lengvai prieinama. O priėjus prie jūros galima nemažai nuveikti: pamirkti šiltam sūryme, pasigrilinti iki traškios odelės konsistencijos, kerėplinant iki vandens pamasažuoti taškus, nusifotografuoti vandenyje, nusifotografuoti prie vandens, romantiškai suvakarieniauti picą, dar romantiškiau sugerti vyno butelį, pernakvoti.

Ilgas kelias ir trumpas atokvėpis kalnuose

Aną savaitgalį kelionė į kalnus ėjosi visai ne kaip per sviestą. Arba kaip per ištižusį sviestą. Beveik viskas buvo ne taip. Ir gana nuosekliai. Nuosekliai tie „ne taip“ ir išsivaikščiojo. Taip per visą savaitgalį rypavom: – tai blogai, – nelabai.

Blogai, kad mašinai vidurius susuko. Bet gerai, kad penktadienio pavakarę, o ne pvz. sekmadienį. Gerai, kad Italijoje, kur automechanikai šneka suprantama kalba. Negerai, kad tam suprantamai kalbančiam automechanikui reikėjo atiduot beveik šimtą atostoginių. Bet labai labai gerai, kad ne penkis šimtus (taip taip, šitiek kainuoja naujo dėvėto kondicionieriaus įdėjimas Vakarų Europoje). Negerai, kad kondicionierius nebeveikia. Bet labai gerai, kad mašina važiuoja.

Gerai, kad dar nesutemus pasiekėm nakvojimo vietą. Visai negerai, kad mūsų kempingas pasirodė besąs ciela poilsio bazė – gerai organizuotas aptvaras, kuriam labiau jautiesi kaip miesto alternatyvoje, nei motušės gamtos užpečkyje. Paraukius nosį dėl pasiūlyto žolynėlio po medeliais prie pat plento, gavom žvyruotą kampą prie vietinės reikšmės vieškelio. Vietoj prastos vietos gavom kitaip prastą, tai čia nei tais gerai, nei tais blogai. Užtat gerai, kad pakako ryžto nekentėti savaitgalio „kaip Dievas davė“, o ryte iškeliauti laimės ieškoti.

Viešnagė Provincijoje

Užklausa išvykai buvo labai paprasta: noriu vasaros ir dar noriu noriu pievų bei laukų. Taigi netiko pernykščiu sniegu vis dar neatsikratę kalnai. Taip pat netiko tarp kalnų ir jūros įssipraudęs pakrantės kurortynas. Išvažiavom į Provinciją. Lūkesčiai buvo daugiau nei viršyti. Vasaros buvo su kaupu. Kaupas vėlėsi apie kojas karšto oro sūkuriais. Laukų buvo visokių dydžių ir spalvų. Pievų – ne prūdais. Bet šitoj vietoj prisiminiau moksliniais tyrimais pagrįstus optimistų pamokymus ir greit perskirsčiau lūkesčių grafas. Pievų lūkestį perskaičiavau laukų lūkesčio naudai. Gavosi labai subalnsuota lūkesčių ir rezultato harmonija.

laukai laukeliai, visokių dydžių ir visokių spalvų

Kalnai. Jaučiu, pradedu įsimylėt

Prologas. Kalnai mano samonėj ir pasamonėj visada buvo sujungti su šaukiniu „puiki vieta suklupus nusisukti sprandą“. Taigi, niekad net tuščiai nepasvajodavau apie artimesnę pažintį. Ir štai, apsistojau ilgalaikėms atostogoms šiltuose kraštuose, kur pro palmių viršūnes matosi kalnų virtinės. Nedrąsiai, pamažėle pradėjom pažindintis. O vakarykštis susitikimas tiesiog tryško emocijom ir tyru nelyg kalnų upelis džiaugsmu. Jaučiu, susidraugausim J.

Šiltuose kraštuose darosi įkyriai šilta. Per karšta net paplūdimy gulinėti, todėl savaitgalį sumanėm išvažiuoti atsigaivinti prie ežero. Šeštadienis buvo išrašytas nuvažiavimui, lėtiems sotiems pietums su vaizdu į kalnus ir pasižvalgymui po pakeleivingus kalnų miesteliukus. Graži buvo diena, bet iš tikro tik pasiruošimas tikram grožiui ir džiaugsmui.

geras ženklasdieną skirtą gamtai ir pradėt gamtoj

Aš žinojau tik tiek, kad sekmadienio programoje numatytas pasivaikščiojimas klanais-pakalnėm iki kalnų ežero su paplidoma atrakcija įkelt koją į Italiją. Bet atrakcijų buvo kur kas daugiau nei įsivaizdavau. Kad neįsileisčiau į perdėm ilgus ir emocingus aprašymus, tiesiog dalykiškai išvardinsiu, kas buvo įskaičiuota į vakarykštį kalnų pramogų paketą.

Akmeninė poezija Šventojo Cezariaus oloj

Sekmadienį buvom kitam pasaulį. Tokiam kitokiam, kad net fizikos dėsniai ten negalioja. Pavyzdžiui, visi žino dėsnį „lašas po lašo ir akmenį pratašo“. Tai vat, ten kur buvom akmenys spjovė fizikai už akių ir pareiškė "jokie skystimai mūsų netašys!". Nuostabiausia, kad kaip tarė, taip padarė. Dar daugiau. Vandeniu laistomi akmenys išaugo į nuostabų sodą. Galvojau kokių čia gražių epitetų bei netikėtų palygimų prirašyti apie tą sodą ir jaučiu, kad mano humanitariška išmonė per menka šitam akmeninės poezijos pasauliui apdainuot. Todėl pamėgisnius papasakoti be didelių mandrysčių ir išsikalinėjimų.

Žinojau, kad apylinkėse yra landų į kalnų vidurius, apkaišytų stalaktitais ir stalagmitais. Mūsų šeimoj fizikos dėsniai galioja. Todėl užtruko laiko kol mano „norėčiau, oi kaip norėčiau į olas“  įveikė mano Mielo abejingumą šitai pramogai. Švento Cezariaus uolos (Les Grottes de Saint-Cézaire) yra nuošaliau populiauriausių turistinių trasų. Čia reikia specialiai važiuoti. Maždaug valanda kelio iš Nicos. Nustebom, kad lankytojų dėl to anaiptol ne trūkumas – reikėjo pakraipyt galvą kol sugalvojom kaip mašiną pastatyt.

Čia pravažiavo Tour de France

Vakar Nicoje ratą apsuko Tour de France dviratininkai. Jau iš formulinio Monako aprašymo tikriausiai supratote, kad sunku man įsikirsti į sportinių lenktynių džiaugsmą. Tad ir šį sykį neišspausiu konors daugiau nei profaniško papasakojimo iš serijos “pro šalį ėjau, ką pamačiau tą aprašiau“.

Į Nicą šventė atvažiavo keliom dienom ankščiau nei dviratininkai. Jau šeštadienį Anglų promenadoje (Promenad des Angles, tokia gatvė su plačiu šaligatviu besitęsianti palei pakrantę) savo vartus pasistatė pramogų ir dovanų parkas „Nice fete de tour“. Tai tokia „Duonos ir žaidimų“ zona, kurioje Tour de France rėmėjai dalino šudeliukus su savo logotipais ir rinko asmeninę informaciją. Čia lakoniška ir proziška visų linksmybių santrauka.